visaapimanti blanki visuma, o išties - tik gruodžio grožis

Kodėl užpildei visą mano erdvę?
Norėjau tik mažo stebuklo, o ne blankios, visaapimančios, visumos...

išmokti visokių triukų –
vilkėti fraką, peruką
mikliai keisti grimą ir kaukes
šaudyti (iš tuščio šautuvo)
laikyti špagą, špygą (kišenėj)
nepamiršti iškalbos meno
ir pačių paprasčiausių dalykų –
kvėpavimo, dikcijos, elegancijos
formos, santykio

(kad paskui, vieną dieną suprastum KAM visa tai, ir ne tik...)

įveikti visas baimes
traumas, ligas – didybės
maniją, depresiją, nerimą
slogą, laikiną meilę
dar būtinai – saikingai gerti ir valgyti
lavinti ne tik kūną –
atmintį, klausą, skonį
vieną po kito skaityti
Nietzschę, Freudą, Platoną, klasikus
(„dviračiai – seniai išrasti“ –
bet ne visi dar keliai...)

išmokti alsuoti giliai
kad užmigtum
nepamiršti jogos, tylos, meditacijų
garsų terapijos, šokių
išmokti visokių –
menuetų, valsų, duetų
piruetų, tango, baleto
striptizo ir net

išmokti stovėti tamsoje
būti paskutiniu
išmokti laukti

(kol pagaliau nusišypsos laimė – vieną dieną visų akivaizdoje pakilti spindulio balto švieson ir, viską užmiršus, pereiti lyną ploniausią, užmerktomis akimis, lengvai tarsi koptum žvaigždynais, likimo styga, staiga supratus KAM visa tai, ir ne tik...)

ir kas benutiks –
virtuoziškai išsisukti
koketiškai šypsotis
elegantiškai lenktis
mįslingai tylėti
fotogeniškai atrodyti, tačiau
filosofiškai žvelgti į viską

(staiga supratus KAM visa tai, staiga suklusus, kaip verčiasi, virpa, kūlvirsčiais skrieja maža akrobatė – širdis...)

Nutylėsiu viską - kodėl esu stipri ir kodėl dar ilgai tokia liksiu, kiek turiu ir kiek pamečiau pakelėse sustojusi įkvėpti tyro oro, kuomet atrodė, kad plaučiai, kaip ir širdis, nebepajėgūs viso šito ištverti.

Gyvenimas eina savo ruožtu ir kiekvienas nors menkutis sustojimas likimo duobėje - tik duotybė, po kurios tapsi vėlgi kitoks. Oda bus storesnė, o širdis - liūdna, bet daug kietesnė...

-Ar pameni? Aš tau sakiau... Pasakojau tau kiekvieną išgyvenimą, verkdavome naktimis ir tu matai, kaip viskas dabar? Jis toli, seniai nebe čia, o aš - vis dar renku save...

Išgirsiu iš daugelio lūpų, atrodo, privalomus „Juk sakėme...“ ir aš pasijausiu laiminga, kad turiu ydą išbandyti viską, savo kailiu patirti kiekvieną kaktuso spyglį ir tik po to, išgyvenusi patyrimus, toliau keliauti. Kartais pamąstau, kad gimiau būti piligrime - niekas nesustabdo mano ėjimo proceso. Nemoku ilgai verkti, atnašauti, klauptis ant kelių. Tik eiti, kariauti, plaikstytis ugnimi, rinkti dėmesio liepsneles, mokytis gyventi. 

Taip ir atėjo žiema. Nepatikli ir neįtikinanti, bet kalendoriai irgi moka kalbėti. 

Rašau/kuriu tiek, kad tai tampa viso gyvenimo vizija. Daugybė pokalbių, jaukumo, pilnatvės akimirkų, kurie dovanoja eilėraštį, įkvėpimą šitokiai būčiai.

Veidai besišypsantis ir draugų blizgančios akys, skaitomos knygos, pamatyti spektakliai ir atšalusi kava - pats gražiausias iš turėtų gruodžių. 

Rašyk savo istoriją, 

arba šis vakaras tebūnie istorija. 

rudens idilė arba ačiū, dar niekad nesakiau

Kaip man tave paleist, kai tikėjimas savimi paliko su tavim?


Iškišu akiniais padabintą nosį į rudens skersvėjį - kur buvau? Net nepajaučiau, kad jau tuoj Kalėdos ir miestai, ir gatvės puošiasi raudonais švenčių atributais, namuose vis didėja mandarinų kiekis, o mano klausoma muzika - šventinė ir vėl.

 

Kada pradėjau taip lėkti, kad nepastebėjau, kaip keičiasi metų laikai? Kada iš savęs ėmiau reikalauti kažkokios nežmoniškos stiprybės ir eidama namo kartoti ėmiau - tikėk ir nebijok? 

-Žinai ką? Aš tau taupau istorijas ir pagaliau nebegrįžtu namo su tuo velnišku vienišumo jausmu viduje. Kaip džiaugiuosi, kad tada, pavasarį, kovo mėnesį, susitikome ir turiu tave. Be tavęs taip nenorėčiau gyventi. -

sugauti tokius žodžius ir nežinoti, ką atsakyti. Nes kartais jokie žodžiai netenka prasmės, kartais reikia tylos, nes šioji kur kas švelnesnė už trikdančius žodžius. 

O kad mano tylą išklausys šalia esantys, įsitikinau ir patikėjau pastarosiomis savaitėmis ne kartą. Ir ne tik išklausys, bet ir supras, o gal netgi atsakys. Kiek daug tikinčių akių ir palaikančių rankų, kiek daug tylėjimo kiekviename LAIKYKIS, kiek daug bemiegių naktų sudėta į GALVOJAU APIE TAVE, kiek daug pergyvenimų ir jaudulio sukrauta į ŽINOJAU, KAD TU STIPRI, kiek daug tvirto tikėjimo slepiasi kiekviename VISKAS BUS GERAI. 

Labai gerai prisiminsiu, kai mums sėdint kavinėje, jau vėlokai, tu ištarsi:

-Bet su tavimi viskas paprasta. Ir kalbėtis šitaip gera.

Aš nusišypsosiu. Žinau, kad visi vakarai praeis, o įspūdžiai liks, žinau, kad galų galiausiai pasimirš net veidai, bet patirtos emocijos ir jausmai - išliks ilgam.

Kartais atsiduoti spontaniškumui, nieko negalvojam, kam ir kodėl  - pats geriausias pasirinkimas, nes tuomet patirti tokią plačią jausmų amplitudę - nuo susižavėjimo, kai paleidžiama graži romantiška daina iki džiaugsmo, kad likimas vėl pasirūpino tinkamais žmonėmis tinkamu laiku. 

Nepaleisti galimybių ir vakarus dovanoti juokui - tokia šio likusio rudens idilė. 

Kartoju kaip Miranda iš Šekspyro „Audros“ - nebijok, klūpok ant stiprybės kelių... Kentėk. 

Kraunuosi lagaminą ir linkiu sau nebijoti svaigintis, nes svaigulys - geriausias jausmas, ypač, kai sudaužyta širdis, o kūnas nuo smūgių, rodos, irgi dar neatsigavęs. 

Kaip viskas greitai keičiasi, kaip viskas kinta ir nebelieka, kas buvo bloga - apsikeisim žvilgsniais ir vėl bus gražu. 

Šiandien juokiuosi už mūsų meilę, nes tu buvai ir esi tas, po kurio patikėjau, kad jausmai yra. Pykau, verkiau, paslapčiomis šypsodavausi pamiršusi, kad manęs tau nėra ir vis pamiršdavau pasakyti  - ačiū. Už tai, kad buvai šalia ir buvai atviras. Niekad nesakiau - dėkoju. 

Geriu vyno taurę už kiekvieną atėjusį naują rytą.

gyventi vaikiškoje drąsoje arba atsisakau bijoti

-Šiandien atrodai gražiai. 

-Ir tai reikalavo besąlygiškų pastangų.

Nuo 9 iki 18 val. be pietų pertraukos, nuo pirmadienio iki sekmadienio, nuo pliuso iki minuso, nuo priešybių vienybės iki vieningų priešų, nuo kulminacijos iki reanimacijos, nuo kamščiatraukių iki traukulių, nuo stūmoklių iki traukinių, nuo pusfabrikačių iki puspročių, nuo ornamentų iki ramentų, nuo nepanaudotų galimybių iki daugiau nebegaliu, nuo vyro iki moters, nuo vyno iki mokesčių, nuo karo iki karieso, nuo atsitiktinių susitikimų iki dėsningų išsiskyrimų, nuo kančios iki kandžių, nuo supratimo iki supaprastinimo, nuo taško A iki taško B, n+1 km iki artimiausios mirties 
* * * Kažkur virš ežero žaibuoja, o gal tik melduos viksi kuoja, iššokus žybteli žvynu, o aš suprasti mėginu, už ką tokia tyla, už ką, pražilęs mėnuo lyg ožka aplaižo patvorio rūgštynę ir geria rasą pirmutinę, už ką tokia šviesa, už ką, įgudusio piemens ranka pamelžia vėjas baltą šaką, geriu, ir baltas nuodas teka, ne nuodas, o tiktai gegužis, dangus į obelį sudužęs, galva apsvaigsta, virpa kojos, visai kaip lyrinis herojus, apsiseilėjęs personažas, toks apgailėtinas ir mažas, sakau, už ką, ir nesigirdi, tiktai ožka aplaižo širdį. 
* * * ir nieko vėl nesutaupei... žiūrėk, garuoja paupiai per patį žalią tirštą karštį, tik debesų balta laja, tik molis kregždės burnoje, ir akmenėlis brenda neršti...  

O aš ausiuosi gyvenimą
Net ir su atrištais batraiščiais!


Šiandien jau esu įgali šypsotis, derinti pianino natas ir blykčioti akimis, atseit, viskas gerai.
Šiandien vėl aunuosi batus su aukštais kulniukais, pudra užslėpus visas fizines žaizdas, nenoriu likti namuose, nenoriu tiek daug galvoti, nenoriu žinoti, kad galbūt būna žymiai blogiau, nenoriu sulaukti gailesčio žvilgsnių.

Niekuomet nemokėjau analizuoti priešistorių, veltis į būsimas pasekmes, ieškoti, kaip viskas galėjo būti - moku tik padėkoti už atneštas pamokas ir neklausinėti, kodėl aš ir kodėl čia viskas taip komplikuota. Iš tiesų, esu labai labai laiminga, nes, dievaži, kiek buvo galimybių nusisukti galvą ar dar kažką, juk vaikščiojau spygliuotos tvoros viršumi ir, žinok, esu laiminga, kad turėjau tokią didžiulę drąsą.

Taip, turėjau. Nes nebeturiu. Nes net šviesoj eidama dairausi ir pasiutusi, bijau visko, kas juda ir saugausi visko kaip gležnas drugelis, nepramokęs tinkamai skraidyti. Žinau, kad reikia būti pakirptai, kad vėl išmoktumei skraidyti, žinau, kad vėl imsiu tikėti ir vis mažiau bijosiu eiti ir daryti, žinau, kad mano pasiutęs noras gyventi niekur nedings, o likę randai  - tik priminimas, jog būčiau atsargi.

Atsisakau gyventi pasaulyje, kuriame sunku tikėti ir pasitikėti, kuriame kiekvienas man it potencialus sparnų karpytojas, atsisakau šitaip būti. Noriu eiti, veikti, tikėti, nusivilti, bet tiksliai žinoti, kad gyvenu ir tuo degu.



Būkime atsargūs, bet neleiskime su atsargumu išeiti ir vaikiškai drąsai.

eiti negalima sustoti

Kai vakaras, kai banaliau nebūna,
kada lietus – vanduo vertikalus –
tik pakeliui per žemę lyg per kūną,
taip kaip per inkstą prateka alus,
taip, kaip per mus srovelė šilto laiko,
kaip mes per jį, akimirką šilti,
lyg palikuonys seno aklo graiko,
užgimę motinoj vienoj – vilty,
vilty, kad jeigu jau esi sutvertas,
išduos ir kam, nejaugi vien mylės,
bet sumeluoja netgi trečias kartas,
ir padaugėja sieloje skylės,
ir lyja tiesiai ir stačiai, į gylį,
ir nėr kur dėtis, net jei banalu,
pieši ant lapo varną ir dagilį,
ir pjauni juos popieriniu stiklu,
pasirašai, žiūri, kaip raidės miršta,
meldies į dievą – nuo lietaus pridenk,
o jis nutaiko tau į kaktą pirštą –
gyvenk, jei nori, jeigu ne – gyvenk.

 Ruduo, trykštantis emocijų bangomis, pamirštantis poilsio sąvoką, sukrečiančiai spalvingas ir nei minutei nepaliekantis gyventi ramiai - ar ne apie tokį gyvenimą svajojau?
Kilti iš lovos žinant, kad į ją krisi kitoks - daug labiau įtikėjęs į save ir kitus, daug labiau nešantis savy drąsos, nes šiosios gi vis pristinga. Bet mano atveju viską atperka begalinis smalsumas - toks stiprus, kad baimės ir abejonės pačios nulenkia savo galvas. Žinau tik tiek, kad turiu daryti, nes taip įdomu, kas laukia ten, kur nebuvau, jog kitos galimybės tiesiog nebelieka - eiti, bandyti, daryti, jaudintis, verkti iš streso, neužmigti naktimis, gerti valerijoną, sutikti tikinčias akis ir kartais net pagalvoti, kad jei šįsyk susimausiu, tai gal nieko ir baisaus, save paguosti, o po visko - pagaliau prisėsti ir šypsotis ilgai ir begaliniai, nes toks geras jausmas pasiekti, nueiti ten, kur kažkada atrodė nepasiekiama ir atidaryti duris, kurios visuomet atrodė užrakintos.

Penkiolika minučių ant scenos ar tylus pasakymas žvilgsniu TIKIU TAVIM - nueičiau dar daugiau kilometrų nei nuėjau dėl tokio jausmo. Supratimo, kad, nors maneisi, kad tik darai tai, kuo labai tiki, pasirodo, nuėjai jau kur kas toliau nei galvojai, suvokimo, kad vertėjo nemiegoti šitiek naktų, nes vieną dieną nusišypso visi tikslai ir visos naktys, praleistos kuriant, dirbant, sėdint ofisuose, niekada nenueina veltui ir visa tai, ką gaunu dabar, kaip tylus apdovanojimas už jas ir duotybė už tai, kad likau ištikima sau - kūriau net tada, kai atrodė tai nebepakeliama. 

Linkiu kiekvienam patirtį jausmą, kurio dėka supranti, kad ne veltui buvo jauduliai, abejonės, sumišimas, šypsena, kuomet norėjosi verkti iš baimės ir jaudulio, emocijų bangos, kuomet visko būna jau ryškiai per daug, ne veltui pergyvenimai, neišmiegotos naktys, anksti kilę rytai, nežinojimai ir kiek kvailoka viltis - tiek kartų sekėsi, kodėl dabar turėtų nepavykti? Tą trumpą, bet brangią akimirką suvokti, kad visi išgyventi skauduliai buvo ne veltui, o tas kelias, kurį jau nuėjai, yra sistemingas tikslo siekimas, kuris nuves dar labai daug, kur starto linijoje stovėdami net nesvajojom arba bijojom pripažinti, kad turime tokių svajonių, kokios nesuvokiamos jos ir nepasiekiamos atrodė. Tame ir įdomumas gyvenimo, kad nežinome, koks bus finišas arba net rytojaus rytas - dėl to smalsumo, kartais atrodo, ir gyvename. 

 Vis dar nesuprantu, kad ruduo, kad dangus leidžia sau lyti, kad devintą tamsu lyg vidurnaktį, o rytais - šalta net judėti. Bet visada po lietaus vėl pasirodys saulė, o po tamsos net ir spalį ateis šviesa, todėl be proto myliu rudenį, visada mylėjau. Kaip ir tą jausmą, kai norisi visiems dėkoti dėkoti dėkoti ir daug šypsotis. Niekada dar neturėjau tokio įtempto spalio, su tokia gausybe renginių, tiek esmę paliečiančių pokalbių, atsakingų ir rimtų susitikimų, jaukumu alsuojančių pasibuvimų. Gerai, turėjau, bet kiekvieną rudenį atrodo, kad viskas iš naujo ir kad niekad dar taip gera nebuvo. Kodėl tai miniu? Todėl, kad noriu pasakyti pakeleiviams - ačiū, kad einate su manimi mano lynu kartu. Kad apsaugote nuo mašinų, kai bėgu iš darbo į darbą ir esu tokia susikaupusi, kad dažnai pamirštu, jog reikia stebėti kelią. Kad priimate neišsimiegojusią, su humoro doze kasdien, su dėmesio troškimu ir nesustabdomu noru veržtis pirmyn. Kad išklausote, kuomet sakau, kad viskas blogai, nes žinote, jog po minutės jau kartosiu, kad viskas nuostabu. Kad nepaleidžiate vienos eiti po pasaulį, nes tokia nesiorientuojanti būtybė greit paklystų gyvenimo labirintuose. Kad visuomet jaučiu petį, į kurį galiu atsiremti, kuomet nuo rūpesčių apsvaigsta galva ir visuomet, kai nebelaiko kojos, esu tikra, kad šalia manosios bus kita ištiesta ranka. Kad galiu šalia jūsų aikčioti iš nuostabos, nes mane tikrai vis dar viskas stebina. Kad galiu ne tik juoktis, bet ir verkti, o geriausiai - abu kartu. Kad galiu daug ko nežinoti ir nevaidinti, kad viską žinau ir viskas man čia jau sava. Kad neleidžiate pamiršti mano svajonių ir siekių, pamiršdami, kokia buvau praeityje, tik primindami, kokia noriu būti ateityje. Galiausiai už tai - kad galiu būti savimi.
Lietus yra nuostabu, kai šalia esate jūs.

Bakst.- du dūriai rudens arba jaukintis tylą

Nebūna blogų žmonių, būna tik blogi jų poelgiai.
Bakst.
20 metų bemiegystės, trys - virstant į lovą išsiilgus miego.
Bakst.
Mirdamas pasakysiu - ačiū, buvo gražu.
Bakst.
Nieko nebuvo veltui, visko buvau verta.
Bakst.
(šeštadienio vakaras ir dvi skylės ausyse - net netikėjau, kad šitaip greitai gali būti įvykdomi tiek metų brandinti norai)

Koks pakvaišęs ruduo, kartais net nevertas savo vardo - kas rytą velkuosi po šešis megztinius, kad įsisenėjęs bronchitas negyventų many dar ilgiau, dedu storus makiažo sluoksnius lyg jau seniai būčiau savimi nusivylusi, lakuoju nagus rudu, rudens spalvos, laku ir vis pamirštu mylimiems pasakyti, kad myliu.

Veiksmo tiek daug, kad jau net nebežadu būti visur ir visada - draugai sako, kad pasikeičiau neatpažįstamai. Bet būtent šiai sekundei norisi būti tykiai ir jaukiai, pagaliau niekur nebebėgti (juk visus metus tai ir dariau), neatsakinėti į skambučius ir laiškus, neskaičiuoti žingsnių einant iš renginio į renginį pamirštant namus, norisi pamiegoti už tris ir dar turėti ilgą šiltą dieną, nes pakilti su saule irgi norisi, o anksčiau kartojau, kad rytais manęs nėra. Noriu būti minimaliai kiek tik įmanoma, bet taip pilnai, kad delnuose liktų emocijų ir įspūdžių visai savaitei, visoms naktims, kuomet atsisakau pasinerti į kultūrą, o lieku miegoti namuose, visiems vakarams, kuomet paaukojusi ilgus spektaklius, lieku su arbata ir knyga, visiems rytams, kuomet keliuosi, kai galėčiau dar miegoti ir jaukintis tylą.

Noriu pasakyti – myliu,

bet gėda,

dar apsijuoksiu,

todėl sakau – nekenčiu.

Noriu pasakyti – nekenčiu,

bet neturiu priešų,

todėl sakau – į sveikatą.

Noriu pasakyti – labas,

bet galiu pasakyti per garsiai,

todėl apsimetu nepastebėjęs.

Noriu pasakyti – sudie,

bet bijau, kad sugrįšiu,

todėl nieko nesakau.

Noriu nieko nesakyti,

bet bus per tylu,

todėl sakau – lyja.

Noriu pasakyti – šalta,

bet gali neišgirsti,

todėl šilčiau apsirengiu.

Noriu pasakyti – eisiu,

bet šalia nieko nėra,

todėl paprasčiausiai einu.

Noriu pasakyti – žvirblis,

bet gal ne taip supras,

todėl sakau – akmuo.

Noriu pasakyti – skauda,

bet jau sakiau,

todėl sukandu dantis.

Noriu pasakyti – smarvė,

bet negražu,

todėl nekvėpuoju.

Noriu pasakyti – velniop,

bet ir taip aišku,

todėl sakau – sriubos nori?

Noriu pasakyti – kodėl,

bet į kvailus klausimus

niekas neatsakinėja,

todėl sakau – nieko, nieko.

Noriu pasakyti – gražu,

bet dėl skonio nesiginčijama,

todėl sakau – vakar.

Noriu pasakyti, bet nesakau,

nes negaliu, o kai galiu – nenoriu.

Noriu pasakyti – noriu,

bet norai ne visada pildosi,

todėl sakau – karamelė

arba šiaip kvailystė.

Noriu pasakyti – taigi,

bet tokiais atvejais nieko nesakoma,

todėl sakau – geras oras.

Noriu pasakyti – be reikalo,

bet be reikalo, šiaip sau

juk nešnekėsi.

-Kuo gyveni? - Juo.

per tave
išaštrėja mano klausa
šikšnosparnio ausys užauga man
kas naktį girdžiu: audra jau nurimus,
ir vėjai nebesitranko į langus,
rimsta virpėję stiklai –
bet per speigą, per siaubą, per žviegiančius it
skerdžiami tūkstančius kilometrų
girdžiu sniegą tau žyrant į plaukus.
cypia savaitės – kas valandą
ilgėja pasiilgimo virvė, kuria prie tavęs prisirišus
kaukia atstumų laukai, kaip gaudomos radijo stotys
– kurioje stotyje mane pasitiksi?
parbėgančią, parbėgant apsidraskiusią
pro krūmus ir šabakštynus braunuos,
traukia mane it stebuklingoji fleita
tavo lūpose ultragarso švilpukas. 

                                 
Mano mylimiausias klausimas dabar - kuo gyveni?
Bet ir į jį nesugebu rasti atsakymo ir tik po daugelio taškų, kablelių ir tylos pauzių suprasiu, kodėl.

nepaleisiu tavęs iš rankų
net jei svertumei tūkstantį tonų.
net jei nupliktum taip, kad
visokios valtys trintųsi šonais
aplink, palaikę už švyturį, –
(jaunutės jachtos ir laiko daužtos krevetės)
net jei tamsa nusileistų, ir tu, per apakimo
užuolaidas
baisiai teatrališkai šauktum – kas tu, tavęs
nepažįstu, ir
net jei stumdyčiau tave liūdesio vežimėliais,
bambantį, ir visąlaik prisijungusį prie
pypsinčių aparatų, išklekenusių visą sistemą
net jei baltų arklių karietaitės kartais
išvežtų tave, ir grąžintų rytais, lyg
pakramtytą, bet sugalvotą išspjaut, ir
net jei išplauktumei jūrom ir snarglių vandenynais
į man dar nežinomus pakraščius,
net jei nežinomi man pakraščiai susiskliaustų
virš mano galvos, ir toj suvokimo sterblėj
isteriškai ridinėčiaus – nei išsprūst, nei įkvėpt,
net jei visiems žiūrovams nutilus
rodos, dantim nusigraužčiau šitą
kaklą veržiantį žiedą.

Gyvenu nebe savimi, nebe savo oru kvėpuoju ir keliuosi ne tik dėl savęs ir sau, nebe sau renku avietes praeidama pakelės miškus, ne sau rašau kelionių dienoraščius ir nebe sau darau rytais kavos du puodelius.

-Ir kiek tu šitaip gyvensi, kiek laiko lauksi?
-Ilgai, kai myliu, galiu laukti.


Niekad dar negyvenau tokioje man netinkamų aplinkybių apsūptyje, pirmąsyk gyvenime negaliu ramiai miegoti, nes nežinau, kaip išgyvensiu kitą dieną, nežinau, kaip pakelsiu tiek streso ir kaip sutalpinsiu tris darbus į 24 valandas, kaip sutalpinsiu žmones į širdį, būtinus padaryti dalykus - į to do sąrašą, kaip įgyvendinsiu visus pažadus ir nieko nepraleisiu, kaip išlauksiu visas rytdienas ir, jei reikės, savaites/mėnesius/metus.
BET.
Be viso šito, aš dar niekada nebuvau įsimylėjusi.
O dabar esu ir galiu viską pakelti.

Pirmos meilės - tik  trumpi susižavėjimai, vėliau - vienasavaitės aistros ir viskas nusikeldavo užmarštin, galbūt save mėčiau per daug, kažką vis praleisdavau, o gal tik neatsidurdavau ten, kur privalėjau būti. Juk visko būna. Ir žmogus ne išimtis.

Kiek daug dabar visko geriu į save, kaip kruopščiai atradinėju save iš naujo ir galiu daug daugiau pakelti nei įprastai - juk gyvenu dėl kito. O kai esi kažkam kitam, viskas daug paprasčiau, bent jau man taip atrodo, nors iš tiesų žymiai sudėtingiau.

Tavęs tavo mintyse nebelieka, nes jas užvaldęs kitas žmogus, tu jam šiai akimirkai esi atidavusi visas visas įmanomas mintis ir sau jų net nenorėtum pasilikti.
***
Aš dar niekada šitaip neišgyvenau ilgesio ir niekada taip tuo nesimėgavau, niekada niekam neskyriau dalykų, nededikavau eilių ir saulėlydžių - kas, kad atskirai jų sulaukiam. Niekada nebuvau tokia stipri, nes mylintis žmogus gali daugiausiai pakelti ir, žinau, jei reikės jėgų atsiras dar daugiau. Niekada ruduo neatrodė toks romantiškas, jaukus ir spalvotas, nors aplinkiniams jis primena liūdesį. Aš dar niekada taip nesimėgavau dabartine akimirka. Rudens šalikai kaip karoliai apsipynę kaklą, plaukai patamsėjo be saulės, vėjas skrodžia lig vidaus, o aš einu ir šypsausi - nes myliu šitaip būti ir gyventi.

Žinau, kiek tai daug kainuoja - nemigos naktis, nepamatuotus lūkesčius, kurie vis tiek juk kažkada suduš, savaites, mėnesius, tikėjimą kitu žmogumi, nors šis gal niekada ir nesuduš, nes tikėti reikia ir būtina, dienas, praleistas laukiant ir tikintis, minutes, kuomet viskas aplinkui trumpam sustoja egzistuoti.

***
Kiekvienas mirdamas turi ką nors palikti po savęs, sakydavo mano senelis. Vaiką, knygą, paveikslą, namą, pastatytą sieną arba porą pasiūtų batų. Arba pasodintą sodą. Ką nors, ką būtų lietusi Tavo ranka ir kur prisiglaus Tavo siela, kai mirsi, o kai žmonės žvelgs į tą medį, Tavo pasodintą gėlę, matys Tave.
Nesvarbu, ką darytum, sakė jis, jei tik savaip pakeiti ką nors, kas prieš Tau prisiliečiant buvo kitoks, atitraukęs savo rankas, turės kažką sava. Skirtumas tarp žmogaus, šiaip sau pjaunančio pievelę, ir tikro sodininko - tai prisilietimas, sakydavo jis.
Pjovėjas praėjo, ir jo kaip nebūta, o sodininkas liks ten visam gyvenimui
***


Kai kitą kartą paklaus, kuo gyvenu.
Nusišypsosiu ir atsakysiu:
- Juo. 

rugsėjo spalva arba iš džiaugsmo ašarų ši jūra sukurta

Turi bent kas nors pavykti, bent kažkas.
Reikia, kad pavyktų.

Mažinu organizmo temperatūrą, kosėju lyg Vespos variklis ir tylomis kartoju, kad bus gerai, kad pirmi žingsniai visada būna sunkiausi, kad ims ir pasiseks visi pavasariai ir viltys.

 Kai ruduo ateina, viskas kvepia nepagrįsta viltimi, visuomet viskas atrodo nauja, neišmėginta, nepatirta, neparagauta, nors juk viską jau esi išmėginęs - dvidešimt trečias ruduo, nebe pirmas. Tik jausmas, kad viską darau pirmą kartą gyvenime - suklumpu kas antrame žingsnyje ir gręžiojuosi atgal lyg ieškodama patarimo ar rodyklės.

 Važiuoju į svetimus miestus tikėdamasi rasti atsakymus į man kasdien iškylančius klausimus, rasti sau paguodą, suteikti beprasmę viltį, išmokti vėl vaikščioti. Palieku visus miestus su dar didesniu klaustukų kiekiu, nes taip ir neišmokau ne bėgti nuo savo nežinios, o pažvelgti jai į akis.

Vaikštau gyvenimo labirintais ir nežinau, ar kada rasiu tinkamą kelią, reikiamą išėjimą.
Nors, išeiti niekad nemokėjau, ypač tyliai, ramiai, be dramų. Turėjau mokytis be ašarų kartoti, kad viskas, kažkam gyvenimas tęsiasi, tik jau seniai nebe mums, kad mūsų labirintui pabaiga, niekad nepavykdavo išeiti ramiai.

Tik po visų rugsėjį atsivėrusių tuštumų, pastebėsiu, kad ten, kur maniausi esanti nereikalinga, esu pati reikalingiausia, kad pirmi žingsniai yra patys sunkiausi, bet juos žengus žymiai ramiau gyventi, kad šalia lieka tik tikti tikri žmonės ir tai, ko prašiausi pavasarį lyg svajonių, viską jau gavau. Tik pamačiusi juodą, pamatysiu, kad turiu gyvenime ir šitiek balto, kad nauji pažįstami labai greitai gali tampi dienų dalimi, o aplinkiniai - nuostabūs tiek, kiek norime, kad tokie būtų. Arba, kad labai greitai pajaučiu nuo kurių verta bėgti, o kurie žmonės - verti ne tik pokalbių.

-Tu berniukas ar mergaitė? - pasakys egiptietis žiūrėdamas į mano skustą ryžą galvą.
-Aš mergaitė ir taip, aš pati šito norėjau.
-Tu neturi vyro? Pasakyk, kad neturi, juk gyveni ne kaip moteris.
-Man tokia šukuosena patinka, kartoju, pati norėjau.
O dabar aš jau turiu eiti.
-Galima kartu?
-Na, nelabai.

(aš nueinu, bet dar ilgai lieku susimąsčiusi, kartais saldžiai nusikvatojanti, nes cha cha, ryža, skusta, nepasidažiusi, serganti gripu, berniokiška ir vis tiek - nepaleido paprastai.)


Išties galvoju, kad jeigu iš mūsų visų susidarytų jūra, tai tik iš džiaugsmo ašarų. Nes, nors ir paskauda visai neretai, bet esame, einame, sutinkame vienas kitą, nes taip lėmė likimas, susikuriame aplinkybes ir nelaukiame, kol jos bus tinkamos, einame, važiuojame vienas pas kitą, apkabiname norėdami paguosti, atsiveriame silpnumo akimirkomis ir tampa lengviau, susikuriame būtį iš jaukių smulkmenų tarsi atsvarą nemylimai rutinai, išmokstame anksti keltis, kad dienos būtų ilgesnės, surandame priežasčių pabūti ilgiau su mylimais, nes kada daugiau, pakeliame vėjo nuneštas plunksnas ir duodame antrus kartus pabandyti, nes dar labai norime tikėti, į kišenes dedamės rudens jaukumus ir bėgame nuo rutinos, iškeičiame pusdieniui savą miestą į dar savesnį (nors iš tikro - svetimą svetimą, tik lengviau, kai tikime, kad turime kitus miestus ir namus), pamatome kito akis ir atgyja visi geri dalykai, kuriuos jau gal abu buvome primiršę, nemiegame, nes dar labai norisi šitaip pagyventi ir iš gyvenimo imame viską ir stengiamės būti čia ir dabar visi. 



-Kodėl tu su manimi, čia ir dabar?
-Nes man turi kažkas pasisekti.

Vasara, ačiū arba kiekvienas metų laikas koreguoja mus

Jau beveik ruduo ir pagaliau nebebijau nuogų medžių šakų, žinau, kartais reikia likti visiškai tuščiam, kad galėtum vėl viską semti į save, kartais reikia paleisti tam, kad galėtum gauti.



Vasaros, prisipažinsiu, nemėgau niekada ir ne oruose čia viskas slepiasi, nemėgau atostogų, nedarbo meto, toks visai visai ne mano metas, bet šioji vasara buvo labai ypatinga. Ir norisi dėkoti, būti dar joje pilnai pilnai, atsisveikinti iki paskutinės ašaros, nes kiek tas trijų mėnesių pašėlęs metas  man davė!
Dabar žiūriu į tuos tris mėnesius atgal ir galvoju, kiek daug gali trys mėnesiai, kiek daug gali dvylika savaičių, kiek daug nesitikint gali gauti iš vieno metų laiko - o, rodos, nieko net nereikėjo...


Dabar žinau, kad už savo laimę reikia kovoti ir ne bet kaip, o stipriai įsirėmus dviejomis kojomis, įprasminant visas laisvas minutes ir gyvenant dėl to, dėl ko galėtum mirti, bet šiandien pasirenki gyventi. Žinau, kad reikia eiti tik ten, kur veda širdis ir kur iki visiškai visiškai gali būsi savimi - išmokau paleisti vietas ir žmones.
O apie žmones galėčiau sukurpti tris tomus ir dar būtų maža, nes tiek, kiek jie man davė šią vasarą, verta daug daugiau. Išmokau atsirinkti žmones ir būti tik su tais, kurie šalia manęs gali būti savimi, o aš šalia jų - tokia, kokia esu. Pagaliau drąsiai paleidžiu ir išeinu anksčiau nei prašo. O paleistų žmonių šią vasarą daug, pernelyg daug.

Gyvenimas tęsiasi
Šaukei lyg nieko tokio
Išimti širdį
Lyg nieko tokio
Jog visi praeina
Ir mus praeis
Ir tu pamirši pamirši pamirši
Sniegai užklos dar likusias
Žymes ir pėdsakus
Pamirš rugiai tave ir mus
Ir tai, kaip slėpėm
Jų laukuos savas ambicijas
Obelis turbūt nutylės
Kaip šalia jos tavęs
Laukdama dainavau
Ir skyniau gėles
Nuskindama savo orumą
O juokas pamirš
Kaip šičia skambėjo
Nutylės saulėtekiai
Kad dviese jų sulaukdavom
Tegul tegul
Pamiršta
Juk viskas tęsiasi
Ir kinta, teka, lekia
Tik mūsų gyvenimui
Nutiko negyventi
Tik po daugelio dienų
Grįžusi atgal
Pagalvosiu
Tegul praeina
Tegul gyvenimas
Kažkam gyvenasi
Tegul
Ne veltui buvo
Obelis, saulėtekiai ir gėlės
Pamiršk pamiršk
O juk gyventi vėlei likom
Tik atskirai
Dėl to ir gyvi
Dėl to ir tęsiasi. 

Per daug išmėtyta ir išgvildenta kadaise buvusių artimų sielų, per greitai prisileidžiami nauji žmonės ir viskas geriama lyg kokteilis šiaudeliu - visu pajėgumu, nes dabar žmonės - mano įkvėpimas. O dėl paleidimo - yra žmonės, kurie ateina į mūsų gyvenimus atlikti tam tikrą misiją, kai ta misija baigiasi, jie pasitraukia. Žinau, būna ir liūdna, ir gaila, bet, sakysi, gyvenimas. Viskas juk keičiasi, žmonės aplink mus irgi, nes mes juk patys  - beprotiškai dinamiški. Ir nenoriu, kad viskas būtų taip pat, nes žinau, kad geriau mažai mažai, bet tikra nei dirbtina, bet daug. Netikrų žmonių dar bus ir ši vasara išmokė mane atskirti juos nuo tų, tikrųjų, atėjusių į gyvenimą ir pasiliekančių net jei vaikščiotum trenktas didžiule gyvenimo plyta ir rėktum į akis skausmą. 

Dabar kalbu atvirai ir viską į akis, nes atvirumas, įsitikinau, pati geriausia žmogaus savybė. Kas tau pasakys, kad viskas, kad visi pavasariai ir vasaros baigėsi kartu su gyvenimu ir tu jau nebelabai ir, žinai, šiaip, nebesiseka nei gyventi, nei juoktis? Atvirumo mūsų gyvenimuose ir taip pernelyg mažai, visi slepiamės už nepamatuotų ambicijų ir netikro VISKAS GERAI, nors net menkute dalelyte nėra nei viskas, nei gerai.



Žinau, kad ruduo dar viską pakoreguos, kad eisiu dainuodama ir mindydama medžių pageltusius lapus, kad ilgėsiuos šios vasaros, kad viskas  kis ir dabartiniai atradimai kažkuomet gal atrodys juokingi, bet šioji vasara man liepė išmokti šias pamokas.



O jų visur apstu.
Eikime ir rinkime gyvenimo pamokas.
Kaip rudeninius lapus.


MP

bijoti bijoti bijoti arba surask darbe prasmę ir išaugink rankas tai nerimo sekundei

Sakyk, kur dėsi kaukes

Veidus, grimą, perukus

Kai gimsi būti nuoširdus?

Vėjams pučiant netylėsi

Išrėksi skausmą

Ašaras į kišenes

Nebesitvardyk

Iškapsėk vidinę liūtį

Išlauk, išrėk, išjuok

Visus, ką skauda

Žemėm nuprausk akis

Išverk saulėtekį rytojaus

Būk visas iki sutemų

Kada galėsi surinkti

Monologus jūrai

Ir iškalbėti

Rytoj nebus kitaip

Nepažadu

Kaukių ir netikrų veidų

Nesusitiksime

Palaistyti vienatvės

Pabūk su vienu veidu

Negrimuok akių

Esi gražus

Ir šitas vienas veidas

Tau taip tinka.


Kažkada turėjau bičiulę, kuri bėgdavo, kuomet jai būdavo per daug emocijų, kalbų, jausmo ar net tylos. Būdavo, sėdime spektaklio peržiūroje, atsisuku į ją pažiūrėti ar viskas gerai, o ji - jau seniai nebe čia. Kalbi žmonių apsupty, atsisuki pasiteirauti jos, o ji - išbėgusi. Tik po to sužinosiu, kad ji šitaip bėga nuo emocijų. Netikėjau, maniau - o ne geriau paimt ir iškalbėti jausmą, mintį, emociją, potėpį?
Po to tik atrasiu, kad pernelyg pavargusi, nebesulaikanti emocijų dingstu visuomet ir pati. Išbėgu iš šio rato, nebenoriu nieko girdėti, užsikemšu ausis, išeinu į kitą krantą. Grįžtu tiktai tuomet, kada galiu ramiai kalbėti, o emocijos nespaudžia gerklės arba dažnai - šitaip ir palieku gyventi išėjusi.

***

Tiksliai prisiminsiu kiekvieną žodį net ir po dešimties metų, kuomet jis sakys man, kad tos, kitos, jam atrodo nieko gero, paklausiu - pala, tu irgi taip apie mane pagalvojai, kai aš įėjau? O jis net nesusimąstęs atsakys - ne, tu esi gerai.
Ir tada aš visą dieną šypsosiuosi.

***
O aš jau įpratau skaitydama savo horoskopą, visuomet perskaityti ir tavąjį, ir pagalvoti - gal ėmė ir išsipildė? Įpratau, kad sapnuose, kurie anksčiau buvo tušti ir nespalvoti, dabar regiu spalvotą tave - sako, tie žmonės, kurie mato vienas kitą savo sapnuose, turėtų būti kartu... Įpratau į kavą dėtis mažiau cukraus, nes taip mėgsti tu, nors visuomet juk sakiau, kad gyvenimas tik vienas ir turime mėgautis tuo, kas skanu, bet - įpročiai šįkart prieš mano valią, o aš šios daug niekad neturėjau, todėl belieka su viskuo sutikti, su viskuo susitaikyti, su visu tuo (iš)gyventi. Įpratau kelti galvą nuo pagalvės tik šiek tiek vėliau nei teka saulė - kad turėčiau laiko galvoti apie tave. Jau tapo įprasta, kad jausmingos dainos, anuomet nereiškusios nieko, dabar pasako viską. Įpratau net neužmigti verkiančiai ilgai - kartais visko tiek per daug, kad užmigus, atrodo, praleisčiau dar vieną progą šitaip pabūti/ pagyventi.




***
Pagaliau kylu gyventi nuo pat ankstyvo ryto ir miegoti iki pietų jau seniai nebeleistina (o kažkada klausiau savęs - kada tai savyje įgyvendinsiu?). Skaičiuoju vasaros dienas ir žinau, kad šioji nepamirštama kaip ir kiekviena gyvenimo vasara.
 Į muziejų ateina neįgaliųjų vaikų ekskursijos, suaugę neįgalūs žmonės, vaikai, pasižymintys įvairiomis ligomis, prieš pirmą sykį jiems ateinant, aš visa drebėjau ir galvojau - dabar man tikrai galas, nebejuokauju. Taip bijojau, kad nesusitvarkysiu, kad apsiverksiu vietoj to, kad turėčiau pasakoti apie muziejų ir rodyti parodą, kad neištvėrusi nueisiu į šoną ir jie supras, kad aš jų gailiu - visko bijojau. Noriu tikėti, kad niekas mano baimės nesuuodė, nes per tiek metų, kiek gyvenu, išmokau slėpti visas baimes ir nepasitikėjimus taip skrupulingai, kad kartais net sulaukiu klausimo - o tu apskritai kartais bijai? Tik juoką išgirstu atsakius, kad aš bijau visko ir viskas man kelia baimę, bet aš į viską žiūriu kaip į nuotykinį filmą, todėl einu ir nuotykiauju. Po nuotykio su neįgaliais vaikais, maniau, kad apsiverksiu. Ne iš baimės ir ne iš gailesčio. Iš suvokimo, kad jie atnešė mano darbui prasmę, iš suvokimo, kad jie atėjo ir man nušvito visas dangus ir rytas, kad aš nebenoriu nieko keisti ir kad esu pati laimingiausia, kai man vaikas pasako - čia man patinka, nors niekada gyvenime nebūčiau pagalvojusi, kad laimė slypi tokiuose dalykuose, tiesą sakant - net nei sekundėlę neįtariau. Kai jie kas kartą išeina, aš gerai apgalvoju, kur dar galiu tobulėti ir kur pagaliau patobulėjau, sėdžiu susimąsčiusi ir žinau, kad tame susimąstyme slypi labai daug kas - vaikų juoko minutės, apkabinimai, juokingi klausimai, kurių jie vieninteliai nebijo užduoti, nuoširdūs nusistebėjimai ir mano pačios suvokimas, kad jei dabar nebūtų šitokių jų, nebūtų šitokios ir manęs.






Noriu, labai noriu išmokti nebėgti, noriu šypsotis visą gyvenimą net jei niekas ir nepasakys, kad aš arba gyvenimas yra gerai, noriu skaityti mylimų žmonių horoskopus, žinant, kad jie šalia manęs ir noriu gyventi smulkmenų dėka - patys nusprendžiam, kur jų riba - artimųjų šypsena ar pagaliau šiltu oru.


Būkim su prasme.

LOPŠINĖ MYLIMAJAM

Durneli, tu mano

durneli,

vienudu gyvi telikome,

visi seniai mirę,

nuprausti, nuskusti,

sušukuoti, nugrimuoti,

apraudoti, palaidoti,

tvarkingai išrikiuoti,

gėlėmis apkaišyti,

ilsisi ramybėje

be jokios rizikos.

Vienudu niekaip

negalime numirti,

krentame žemyn galva

vis į tą patį dangų,

vis iki kito karto.

Akių kampučiuose

budi dvi kanarėlės,

skirtingos kaip dvi

vieno žmogaus akys,

durneli, tu mano

durneli,

šiąnakt ir vėl niekaip

negalime numirti,

šiąnakt verkiu kanarėlėmis,

ir mano ašaros čiulba

Charizma, norėčiau tave padovanoti kitiems arba būti dėlione

Galvojau, pati kalta.
Galvojau, kad tik reikia nurimti.
Galvojau, kad čia tik sutapimai, na, taip save guodžiau.

Bet klydau, dėl visko klydau.


Žinai, kartais taip norisi pabūti minios dalimi, joje paskęsti, išlikti nepastebėtai, nesulaukti žvilgsnių, tiesiog - gyventi nepastebimai.
Bet nė velnio, ne šiame gyvenime.

Kiek save pamenu, kur tik eidavau, nepavykavo išlikti nuošaly, visur sulaukdavau tiek žvilgsnių, kad net mano liūtiška savimeilė likdavo apgaubta per didelio dėmesio debesies, tiek daug žmonių, net nespėję bent dalele manęs pažinti, sakydavo - bet tu ir keista, dar labai dažnai pridėdavo lyg to maža būtų - tu menininkė. O prieš kelias savaites per pirmas pažinties su žmogumi minutes buvau nutildyta šitaip - klausyk, tau nepavyks nebūti kitokia, tu tiesiog esi tokia. Savimi sugebu užgožti šalia esančius ir nuo to kenčiu pati, savo energija taip šaudausi pati to nesuprasdama, po to tik lieka savęs klausti - po velnių, kas vyksta? Visada nelikdavau nuošalyje, nors taip šito norėdavau, visuomet visiems įsimindavau, nors, atrodo, beveik jų gyvenime neegzistavau, po to likdavo tik kentėti nuo per didelio dėmesio ir bandymų prisiminti, kas tie žmonės, kas aš jiems, kas jie man, kodėl aš tokia ir kodėl kodėl kodėl nesigauna tiesiog būti į save neatkreipiant net menkiausio dėmesio?

Aplinkiniai sako - tu tik saugok šią dovaną, vardu charizma. Kiti jos neturi.
Jei tai būtų dovana, ją supakuočiau ir išdalinčiau praeinantiems, visiems, kas tik panorėtų ir dar pridėčiau dėmesio debesėlį, sau nepalikčiau nei kiek, nepaslėpčiau net vidinėje kišenėje. Tegul tik ima!


Per vienus mokymus man pasakė - pas tave tiek energijos, kad tu kaip išmetyta dėlionė. Tu esi Meda ir tik į save esi panaši, nebandyk būti kitkuo.

Taip trenkė į mane tie žodžiai kaip žaibai trenkia į žmones ar į medžius - be gailesčio, nenumatydami pasekmių. Klausimų tąsyk iškilo jau daug daugiau nei šimtas, nemiga sugrįžo, o charizma ėjo man iš paskos (kada ji pavargsta, po galais?). Nuo visko pavargstama, nuo tokios būties, kuri kažkam gal ir gali atrodyti labai dėkinga, irgi.


Baimės išeina, kai jas prisijaukini, kai garsiai pasakai - pralaimėjai.
Arba tyliai sušnabždi prisiglaudus - išgyvensiu ir įrodysiu, kad nebijau.
o kažką daryti juk reikia, nes kitaip - dėl ko čia tiek nemiegota?


Susidraugauti su dėmesiu ir minusais atrodančias duotybes paversti pliusiniu ženklu.
Susigyventi su klausimais, nenustojan klausti, nes kol klausi, tol esi gyvas.
Nešti visus duotus kryžius, nes gauni tai, ko reikėjo, tik tai paaiškėja žymiai vėliau. Tikiu, kad nėra nieko be priežasties, nėra nieko atsitiktinio, vyksta dalykai ir teka gyvenimas visai ne šiaip sau.


Pabandyti šitaip.

Ir, be kita ko:

Visgi, yra kažkas tame gyvenime, kad atsibudus paryčiais norisi daug veikti, siųsti popierinius laiškus, šyspsotis visai nepažįstamiems, susikuprinus nuo nesėkmių greit atsitiesti, nes gerų dalykų yra žymiai žymiai daugiau, tik kartais to nepastebime. Yra kažkas tame mėnulyje naktimis ir juoke nusileidžiant saulei, kažkas slepiasi magiško pokalbiuose, kurie ne apie buitiškumą, o būtiškumą, yra švelnaus virpulio kiekviename brangaus žmogaus apkabinime, tiek daug padėkos žvilgsnių slepiasi kito akyse, kai iš tiesų sergi žmogumi ir kiek šviesos galima rasti kiekviename sutiktame, o juk kiekvienas sutiktas galėjo būti tik praeivis!

Sustoti negalima skubėti arba nenaudingo laiko nėra, jei jis skirtas žmogui

„Visada knieti sužinoti: kiek dar esu tas, kuris buvau? Bet jo jau nėra - negrįžtamai, ir jokie prisiminimai nesugrąžins. Vartau fotografijas, sklaidau tekstus, tarp visokių popierių užtinku seniai užmirštus eilėraščius - lyg ir ne savo. Ten buvau kitas AŠ, apie tai galiu tik pasakyti: AŠ buvau JISAI. Tas atsiskyrimas nuo savęs vyksta visą gyvenimą, kartais gana skausmingai, o tai vis mėgini sulaikyti kūryba, prisiminimais, kurie yra ne kas kita, kaip tik interpretacijos viso to, kas buvo, žvelgiant jau dabarties akimis. Fantastiškas dalykas gyvenimas, kuris pats save nuolat užmiršta, kad kada nors jį atsimintum pažadintas kokių nors įvykių, kūrybos, sapnų, nusiminimo ar nesulaikomai bėgančių metų.“ (M.M.)


-Tu po visko tapai kita.
-Aš? Bet juk niekas many nepasikeitė.
-Bet mums tu keitiesi. 



Amžimas lėkimas, net pamiršus, vardan ko ir tylus priekaištas sau pačiai - pamiršai sustoti. Vėl. Kartais specialiai susistabdau, sulėtinu mintis ir žingsnį, pakeliu galvą aukštyn - kodėl vėl nesugebėjau neskubėti? Kodėl visada jaučiuosi it vejama ir gaudau galimybes, lyg rytojaus nebebūtų? O kai paklausia, kaip sekasi, visada nežinau, nuo kurio galo pradėti pasakoti, nes atrodo, kad viskas kinta, lekia ir juda žaibišku greičiu, aš paskui, bet - atsilieku.

Sustoti. Jei manęs paklaustų, ko norėčiau dabar išmokti, tai tik - stovėti vietoje. Nejudant ir neplaukiant galimybių ir atradimų jūra. Bent akimirkai tiesiog sustoti ir pamatyti, kas buvau ir kas esu. Juk vakar jau buvau jinai, šiandien - viso labo aš, bet tik dienai. Viskas keičiasi ir teka. Be jokio sustojimo.


***
Kelionės laikais/miestais/žmonėmis. Niekad tiek nesu keliavusi ir visai ne kilometrų skaičiuje čia viskas slypi, o atradimuose, kurių dabar - pilnos kišenės. Žmonės - nauji ir visai nepažinti, atviri ir drąsūs, sakantys - imk mane ir skaityk. Aš vartau it knygą, kiekvienas puslapis brangus iki paskutinio taško, viską noriu pažinti, atrasti ir suvokti. Atsargiai verčiu lapus - žinau, juk ne kasdien pasitaiko proga šitaip pažinti žmones. Pasibraukiu tam tikrus žodžius, kurie manyje randa atgarsį, užlenkiu kampą, kad kitąsyk lengviau rasčiau, kur sustojau, išsirašau patikusias citatas ir viską geriu į save, lyg rytojaus nebebūtų.


Visada svarbiau žmogus su savo priekaištais, kaprizais, problemomis ir nesėkmėmis nei miegas ar patogus poilsis, laikas sau ar kažkam naudingesniam. Nes to naudingesnio net nėra, yra tik žmogus su savo aižėjančiu vidumi ir kaip svarbu išsaugoti tuos žmones savo viduje, nepaisant lėkimo ir greito tempo. Kaip svarbu tiesiog pabūti, nepaisant jokių greičiau ir sparčiau, tiesiog kalbėtis, gerti į save žmogaus žodžius, įkvėpti jo šilumą, kuri po to bus didžioji stiprybė, kuomet savaitėmis kamuos vidinis nerimas ir nežinosi, kur rasti tų vidinių jėgų stotis ir eiti. Visada stiprybė - žmonės, pirmiausia jie. Kas mes be kitų? Galime savo darbais stebinti pasaulį, bet jaustis savy maži maži be kažko artimo sau, o galime būti maži, bet saviems jaustis kažkuo ypatingi ir šito - kaip pilnai užteks vidiniam nerimui nuraminti. Pažadai, kad būsi, net jei viskas baigsis blogai, šypsenos, kai nei vienam nebėra jėgų juoktis, kalbos iki ryto, ėjimai per miestą nakčia, nebylūs apkabinimai - aš su tavim, nes tu svarbiau už viską pasauly. Darbus spėsi padaryti visada, o žmonės gali susprogti, išeiti, pasimesti, nerasti kelio. Juk man taip irgi buvo, aš žinau, kaip reikia rankos, kai nebežinai, kur eiti, kur save rasti, kaip sau bent kažkaip padėti, kaip save susirinkti ir kai nėra į ką atsiremti, norisi sprogti, nes tu pats vienas savy jau esi per mažas sugerti tą nerimą, tau reikia kažko, kas palaikytų ir pasakytų - žinai, bus gerai, net jei dabar ir netiki. Kai tai patiri, labai paprasta ima atrodyti - turi būti kitiems tas petys. Jiems svarbūs ne tavo pasiekimai, o tu pats ir šitai man yra didžiausia dovana. Dėl to aš galėčiau pas žmogų lėkti naktį, nemiegojus, vos pajudanti, apsikrovusi darbais - o gal tam žmogui dabar taip reikia tavo peties ir tu vienintelis TAS žmogus? Todėl visada atrodė savaime suprantama, kad žmogumi būti  - pirmiausia tavo pareiga, tik po to eis darbai ir pareigos. Ir kaip norisi žmonėms kartais surikti - būkit ištiesta ranka, o ne skubantys praeiviai.




Nėra sąvokos nenaudingas laikas, jei jis skirtas žmogui. Netaupau laiko žmogui, niekada netaupysiu. Šiandien tiek mažai ausų, kurios išties ne tik klauso, bet ir girdi, tiek mažai akių, kurios ne tik žiūri, bet ir mato tavo pirmą rūpesčio raukšlę, skausmą akyse ir ištryškusią ašarą, per mažai žmonių, kurie verti šito vardo, per mažai įsiklausymo ir per daug skubėjimo. Todėl aš noriu būti ta akis, ta ausis, ta ranka ir tas petys, noriu išmokti sustoti ir nerimo akimirkai atėjus būti šalia su užtikrintu - rytoj viskas bus gerai.



Sustokim ir pabūkim ištiestomis rankomis tiems, kam to reikia, ausimis ir akimis. Skirkime laiko žmogui, o ne darbams. Bent jau šiandien.