visaapimanti blanki visuma, o išties - tik gruodžio grožis

Kodėl užpildei visą mano erdvę?
Norėjau tik mažo stebuklo, o ne blankios, visaapimančios, visumos...

išmokti visokių triukų –
vilkėti fraką, peruką
mikliai keisti grimą ir kaukes
šaudyti (iš tuščio šautuvo)
laikyti špagą, špygą (kišenėj)
nepamiršti iškalbos meno
ir pačių paprasčiausių dalykų –
kvėpavimo, dikcijos, elegancijos
formos, santykio

(kad paskui, vieną dieną suprastum KAM visa tai, ir ne tik...)

įveikti visas baimes
traumas, ligas – didybės
maniją, depresiją, nerimą
slogą, laikiną meilę
dar būtinai – saikingai gerti ir valgyti
lavinti ne tik kūną –
atmintį, klausą, skonį
vieną po kito skaityti
Nietzschę, Freudą, Platoną, klasikus
(„dviračiai – seniai išrasti“ –
bet ne visi dar keliai...)

išmokti alsuoti giliai
kad užmigtum
nepamiršti jogos, tylos, meditacijų
garsų terapijos, šokių
išmokti visokių –
menuetų, valsų, duetų
piruetų, tango, baleto
striptizo ir net

išmokti stovėti tamsoje
būti paskutiniu
išmokti laukti

(kol pagaliau nusišypsos laimė – vieną dieną visų akivaizdoje pakilti spindulio balto švieson ir, viską užmiršus, pereiti lyną ploniausią, užmerktomis akimis, lengvai tarsi koptum žvaigždynais, likimo styga, staiga supratus KAM visa tai, ir ne tik...)

ir kas benutiks –
virtuoziškai išsisukti
koketiškai šypsotis
elegantiškai lenktis
mįslingai tylėti
fotogeniškai atrodyti, tačiau
filosofiškai žvelgti į viską

(staiga supratus KAM visa tai, staiga suklusus, kaip verčiasi, virpa, kūlvirsčiais skrieja maža akrobatė – širdis...)

Nutylėsiu viską - kodėl esu stipri ir kodėl dar ilgai tokia liksiu, kiek turiu ir kiek pamečiau pakelėse sustojusi įkvėpti tyro oro, kuomet atrodė, kad plaučiai, kaip ir širdis, nebepajėgūs viso šito ištverti.

Gyvenimas eina savo ruožtu ir kiekvienas nors menkutis sustojimas likimo duobėje - tik duotybė, po kurios tapsi vėlgi kitoks. Oda bus storesnė, o širdis - liūdna, bet daug kietesnė...

-Ar pameni? Aš tau sakiau... Pasakojau tau kiekvieną išgyvenimą, verkdavome naktimis ir tu matai, kaip viskas dabar? Jis toli, seniai nebe čia, o aš - vis dar renku save...

Išgirsiu iš daugelio lūpų, atrodo, privalomus „Juk sakėme...“ ir aš pasijausiu laiminga, kad turiu ydą išbandyti viską, savo kailiu patirti kiekvieną kaktuso spyglį ir tik po to, išgyvenusi patyrimus, toliau keliauti. Kartais pamąstau, kad gimiau būti piligrime - niekas nesustabdo mano ėjimo proceso. Nemoku ilgai verkti, atnašauti, klauptis ant kelių. Tik eiti, kariauti, plaikstytis ugnimi, rinkti dėmesio liepsneles, mokytis gyventi. 

Taip ir atėjo žiema. Nepatikli ir neįtikinanti, bet kalendoriai irgi moka kalbėti. 

Rašau/kuriu tiek, kad tai tampa viso gyvenimo vizija. Daugybė pokalbių, jaukumo, pilnatvės akimirkų, kurie dovanoja eilėraštį, įkvėpimą šitokiai būčiai.

Veidai besišypsantis ir draugų blizgančios akys, skaitomos knygos, pamatyti spektakliai ir atšalusi kava - pats gražiausias iš turėtų gruodžių. 

Rašyk savo istoriją, 

arba šis vakaras tebūnie istorija.