„Tavyje kažko trūksta, gal pasitikėjimo.. Kažkas ne taip, juk tu visada buvai iš TŲ žmonių...“

pakėlė mane nuo žemės ir pastatė atgal į vietą tie žodžiai. Išmėtė mano vidų į tylą, suvėlė plaukus į tuštumą ir atėmė iš manęs paskutines likusio laisvo laiko minutes.

Į juodumą. Į juodumą.
Nes kaipgi žinosi, kas yra balta, jei nepabūsi juodumoj?



Pagaliau nebebijau ekspreimentuoti. Su savimi, tyla verandoje ir likimu, pakibusiu ant obels šakos. Išmokau iškęsti. Ir galų gale, mano laimei, išmokau atsirikti nuomones, ritmus ir žmones. Neinu ten, kur kviečia, einu ten, kur noriu.

O kai būna nežmoniškai juoda, nusisuku, užsimerkiu ir pradedu tikėti į viltį...

Nebesuderinu. Nespėju. Ne(be)moku. Nesugebu. Nesuvokiu.
Ir taip jau antras mėnuo.
O viduje kaluosi sau į širdį ir galvą, kad viskas visada baigiasi geruoju.

Kol po spyrio į visą kūną, supratau, kad turiu atsidegraduoti.
Man visada padėdavo tik spyriai, suduoti iš didelės meilės ir suvokimo, kad arba tamsa man arba liaukis, Meda.
Pradėjau vėl planuoti, augti, kristi ir kilti.
Nes, po paraliais, kada, jei ne dabar? Ir kas, jei ne tu?
Visai netrumpą laiką buvau užsimanius savo gyvenimo pareigas pavesti kitam. Tu gyvenk, aš palėbausiu...
Jei ne vynas, bohema, premjeros, tyla po visko ir žodžiai, kai jų nebesitiki, lėbaučiau dar ilgai.

Dabar tik gyvensiu.

Baltumoj. 

Kartais galėčiau numirti iš to begėdiškai nenusakomo noro rašyti - einant upės krantu, perkant tris rožes ar dainuojant į rudenišką tylą. Dar tada, kai galva buvo pakelta aukštai, o mintys - dar aukščiau, pasižadėjau būti visada su pluksna, išvien su plunksna, kupina rašalo. It priesaiką prieš savo sąžinę pasižadėjom nesiskirti. O pagalvojus - kas mes atskirai? Kartais moku pažiūrėti į save iš šono - tais kartais taip stebiuos, kad šita keista beprotė dabar vilgo laiką skaičiuodama gėles soduose, kai galėtų būti parašiusi jau penkias knygas. „Ne kiekybė man svarbu, išeik..“ tariu tuomet tai savai Aš. Nupurtau penkias ištirpusias snaiges nuo palto rankovės ir pasižadu sau vėl, sudarau sąjungą su savimi, vaško antspaudu ir aukso raidėmis - rašyti galbūt labai mažai, bet taip gerai, kad skaitant nebeliktų abejingų. O po to - tik dedikacijos, tostai ir tuščia viltis dar susitikti... Neišsižadėsiu, mano plunksna, niekada...

Vakar nutvilgė lyg keiksmas man sakomi žodžiai „Tu daraisi normali“
Ką? Nenoriu, nereikia, nenoriu būti normali, kodėl dabar? Tada su savimi sudarau dar vieną (jau trečią..) krauju pasirašytą sutartį - nebūti tokiai, kaip visi, nebūti normaliai. Niekad nemokėjau taikstytis, būt pilka, neišsiskirt, neišprotėt dėl kitiems nesuvokiamų dalykų, nešiotis skėtį, nes tiesiog esu laiminga, kai lyja ir man tai patinka, nes su kiekvienu kavos gukšniu nemoku nesišypsoti, ir baisiai begėdiškai daug nesitikėt iš kitų ir savęs nemoku, nešokinėt vidury gatvės iš džiaugsmo ir nesielgt taip, kaip norisi, nes, mat, riboja tokius poelgius kažkokie logikos dėsniai.. Nenoriu, geriau jau iki ryto grosiu pianinu vienintelę mokėtą melodiją, šypsosiuosi, nes lyja ir eisiu ten, kur ves širdis, o ne kažkokios nuostatos ir normalių žmonių normaliai nubrėžtos rodyklės ir ribos rodys...

Vakarui atėjus ištariau - „gyvensiu“.
Turiu tris sąjungas su savimi ir šventą tikėjimą, kad bus gerai.
Ko reikia daugiau?

„Vilties! - sušunka akys.
Plaukai pakvaišę nuo garbanų,
O žvilgsnis - pavargęs, bet dar šypsosi“
-
 kaip viename eilėrašty rašiau.

Yra vilties, buvo, yra ir bus.

Batelių kulniukai į tylą - kaip meteoras per orą.
Išmokau statyti. Pilis, gyvenimus, eilėraščius, paguodą ir draugystę. Nebetikiu likimu - galiausiai vis tiek viską statau ir retkarčiais griaunu juk pati. Dar kava, pašėlęs gyvenimo greitis ir stingdanti tyla.


Tiesą sakant, norėčiau rašyti į langelius, o ne į baltą lapą. Gyvenimą lyg lygtį jausčiausi pajėgi išspręsti net po šimtojo to, iš viršaus, raudono dvejeto. Nesikrimsčiau palaužta kančios, nes bet kokiu atveju tai neturėtų visai jokios prasmės prieš gyvenimo lygtį. Ieškočiau, galvočiau, spręsčiau kaip kad tądien sprendžiau eilinį kryžiažodį, niekuo neišsiskiriantį iš visų kitų.

Ir mano gyvenimas eilinis (lygtis šitai išgirdusi išsispręstų pati...), ir tyla, ir garsai, ir rytinis žadintuvas, net naujametinis taurių, kupinų skaidraus šampano, dzinktelėjimas. Banalūs kitiems, bet net verkiant ne man. Brangus kiekvienas tylos jaukumas, ir garso pojūtis, ir katės rėksmingas „Miau“, ir žadintuvas, kurį taip myliu, kai esu motyvuota šitiek daug nuveikti, net taurės su permatomu skysčiu, kuris užnuodija tarpelius tarp gyvenimo lygties langelių, ir jų tylus, bet šitoks man svarbus „dzinkt“ Naujųjų metų naktį, dažniausiai lygiai lygiai dvyliktą.

Pavydžiu sau. To supratimo, kad mano gyvenimo lygties negali išspręsti kiti. Ir galbūt kvailoko, bet tokio gierdro įstikinimo, kad mano gyvenimas yra nuostabus. Nežinau iš kur gavau tas pamokas - lifte sutiktų kaimynų, bobučių, kurios žutbūt, kas benutiktų, visad priėjusios papasakoja viso savo gyvenimėlio istoriją, nuolat brukamų reklamų ar taip palaimingai (ar tikrai?) besišypsančių žmonių nuo viršelio. Nežinau iš kur pasisemiu stiprybės eiti ir belstis į tas pačias duris daugybę kartų, tiesiog tikiu, kad reikia ir nešiojuosi tas duris su savimi. Aš paprasta. Tikrai.



Aš tik dirbu, kol jūs miegate. Ir rašau, kai jūs keliatės. Matau galimybes, kur jūs matote pragaištį. Užaugu centimetru aukščiau ten, kur jūs dešimčia sumažėjate. Aš tik statau savo gyvenimą, kol jūs griaunate savąjį.