rudens idilė arba ačiū, dar niekad nesakiau

Kaip man tave paleist, kai tikėjimas savimi paliko su tavim?


Iškišu akiniais padabintą nosį į rudens skersvėjį - kur buvau? Net nepajaučiau, kad jau tuoj Kalėdos ir miestai, ir gatvės puošiasi raudonais švenčių atributais, namuose vis didėja mandarinų kiekis, o mano klausoma muzika - šventinė ir vėl.

 

Kada pradėjau taip lėkti, kad nepastebėjau, kaip keičiasi metų laikai? Kada iš savęs ėmiau reikalauti kažkokios nežmoniškos stiprybės ir eidama namo kartoti ėmiau - tikėk ir nebijok? 

-Žinai ką? Aš tau taupau istorijas ir pagaliau nebegrįžtu namo su tuo velnišku vienišumo jausmu viduje. Kaip džiaugiuosi, kad tada, pavasarį, kovo mėnesį, susitikome ir turiu tave. Be tavęs taip nenorėčiau gyventi. -

sugauti tokius žodžius ir nežinoti, ką atsakyti. Nes kartais jokie žodžiai netenka prasmės, kartais reikia tylos, nes šioji kur kas švelnesnė už trikdančius žodžius. 

O kad mano tylą išklausys šalia esantys, įsitikinau ir patikėjau pastarosiomis savaitėmis ne kartą. Ir ne tik išklausys, bet ir supras, o gal netgi atsakys. Kiek daug tikinčių akių ir palaikančių rankų, kiek daug tylėjimo kiekviename LAIKYKIS, kiek daug bemiegių naktų sudėta į GALVOJAU APIE TAVE, kiek daug pergyvenimų ir jaudulio sukrauta į ŽINOJAU, KAD TU STIPRI, kiek daug tvirto tikėjimo slepiasi kiekviename VISKAS BUS GERAI. 

Labai gerai prisiminsiu, kai mums sėdint kavinėje, jau vėlokai, tu ištarsi:

-Bet su tavimi viskas paprasta. Ir kalbėtis šitaip gera.

Aš nusišypsosiu. Žinau, kad visi vakarai praeis, o įspūdžiai liks, žinau, kad galų galiausiai pasimirš net veidai, bet patirtos emocijos ir jausmai - išliks ilgam.

Kartais atsiduoti spontaniškumui, nieko negalvojam, kam ir kodėl  - pats geriausias pasirinkimas, nes tuomet patirti tokią plačią jausmų amplitudę - nuo susižavėjimo, kai paleidžiama graži romantiška daina iki džiaugsmo, kad likimas vėl pasirūpino tinkamais žmonėmis tinkamu laiku. 

Nepaleisti galimybių ir vakarus dovanoti juokui - tokia šio likusio rudens idilė. 

Kartoju kaip Miranda iš Šekspyro „Audros“ - nebijok, klūpok ant stiprybės kelių... Kentėk. 

Kraunuosi lagaminą ir linkiu sau nebijoti svaigintis, nes svaigulys - geriausias jausmas, ypač, kai sudaužyta širdis, o kūnas nuo smūgių, rodos, irgi dar neatsigavęs. 

Kaip viskas greitai keičiasi, kaip viskas kinta ir nebelieka, kas buvo bloga - apsikeisim žvilgsniais ir vėl bus gražu. 

Šiandien juokiuosi už mūsų meilę, nes tu buvai ir esi tas, po kurio patikėjau, kad jausmai yra. Pykau, verkiau, paslapčiomis šypsodavausi pamiršusi, kad manęs tau nėra ir vis pamiršdavau pasakyti  - ačiū. Už tai, kad buvai šalia ir buvai atviras. Niekad nesakiau - dėkoju. 

Geriu vyno taurę už kiekvieną atėjusį naują rytą.

gyventi vaikiškoje drąsoje arba atsisakau bijoti

-Šiandien atrodai gražiai. 

-Ir tai reikalavo besąlygiškų pastangų.

Nuo 9 iki 18 val. be pietų pertraukos, nuo pirmadienio iki sekmadienio, nuo pliuso iki minuso, nuo priešybių vienybės iki vieningų priešų, nuo kulminacijos iki reanimacijos, nuo kamščiatraukių iki traukulių, nuo stūmoklių iki traukinių, nuo pusfabrikačių iki puspročių, nuo ornamentų iki ramentų, nuo nepanaudotų galimybių iki daugiau nebegaliu, nuo vyro iki moters, nuo vyno iki mokesčių, nuo karo iki karieso, nuo atsitiktinių susitikimų iki dėsningų išsiskyrimų, nuo kančios iki kandžių, nuo supratimo iki supaprastinimo, nuo taško A iki taško B, n+1 km iki artimiausios mirties 
* * * Kažkur virš ežero žaibuoja, o gal tik melduos viksi kuoja, iššokus žybteli žvynu, o aš suprasti mėginu, už ką tokia tyla, už ką, pražilęs mėnuo lyg ožka aplaižo patvorio rūgštynę ir geria rasą pirmutinę, už ką tokia šviesa, už ką, įgudusio piemens ranka pamelžia vėjas baltą šaką, geriu, ir baltas nuodas teka, ne nuodas, o tiktai gegužis, dangus į obelį sudužęs, galva apsvaigsta, virpa kojos, visai kaip lyrinis herojus, apsiseilėjęs personažas, toks apgailėtinas ir mažas, sakau, už ką, ir nesigirdi, tiktai ožka aplaižo širdį. 
* * * ir nieko vėl nesutaupei... žiūrėk, garuoja paupiai per patį žalią tirštą karštį, tik debesų balta laja, tik molis kregždės burnoje, ir akmenėlis brenda neršti...  

O aš ausiuosi gyvenimą
Net ir su atrištais batraiščiais!


Šiandien jau esu įgali šypsotis, derinti pianino natas ir blykčioti akimis, atseit, viskas gerai.
Šiandien vėl aunuosi batus su aukštais kulniukais, pudra užslėpus visas fizines žaizdas, nenoriu likti namuose, nenoriu tiek daug galvoti, nenoriu žinoti, kad galbūt būna žymiai blogiau, nenoriu sulaukti gailesčio žvilgsnių.

Niekuomet nemokėjau analizuoti priešistorių, veltis į būsimas pasekmes, ieškoti, kaip viskas galėjo būti - moku tik padėkoti už atneštas pamokas ir neklausinėti, kodėl aš ir kodėl čia viskas taip komplikuota. Iš tiesų, esu labai labai laiminga, nes, dievaži, kiek buvo galimybių nusisukti galvą ar dar kažką, juk vaikščiojau spygliuotos tvoros viršumi ir, žinok, esu laiminga, kad turėjau tokią didžiulę drąsą.

Taip, turėjau. Nes nebeturiu. Nes net šviesoj eidama dairausi ir pasiutusi, bijau visko, kas juda ir saugausi visko kaip gležnas drugelis, nepramokęs tinkamai skraidyti. Žinau, kad reikia būti pakirptai, kad vėl išmoktumei skraidyti, žinau, kad vėl imsiu tikėti ir vis mažiau bijosiu eiti ir daryti, žinau, kad mano pasiutęs noras gyventi niekur nedings, o likę randai  - tik priminimas, jog būčiau atsargi.

Atsisakau gyventi pasaulyje, kuriame sunku tikėti ir pasitikėti, kuriame kiekvienas man it potencialus sparnų karpytojas, atsisakau šitaip būti. Noriu eiti, veikti, tikėti, nusivilti, bet tiksliai žinoti, kad gyvenu ir tuo degu.



Būkime atsargūs, bet neleiskime su atsargumu išeiti ir vaikiškai drąsai.