2014 m. liepos 3 d., ketvirtadienis

vasarai

Vasara. Pagaliau. Pagaliau. Pagaliau.
Ir ne orai man metų laikus atneša, nors orai nuostabūs, ypač vėlyvais vakarais - taip kvepia saule, vaikyste ir gražiu noru vaikščioti dar ilgai ilgai....

Tik dabar suvokiau, kaip buvau pasiilgusi vasaros. Voliotis lovoje, pūsti muilo burbulus, vos užsimanius iškepti keksiukus su gervuogėmis, glostyti gatvinius katinus (ir kas kartą nuriedėti ašarai - mama, noriu tokio namie, nors, tiksliau, to, kuris jau ilsisi Danguje...), atostogauti nuo teatro (ir pasiilgimo begalinio, nes jau grįžinėju prie repertuarų), valgyti šviežias žemuoges, braškes, avietes (ir bijoti, kad vienoje iš jų būtinai pasislėpusi miegos kirmėlė), atsisėsti ratuku visiems su arbatos puodeliais viduryje ir pagalvoti, kaip viso to buvau pasiilgusi, organizuoti daug nerealių dalykų, eiti į dainų šventę, nusilakuoti nagus spalvotai, pagaliau vietoj kavos gerti kakavą arba vaisinę arbatą, susipažinti su šimtais žmonių ir kiekviename pabandyti atrasti kažką tokio gražaus gražaus ir visai nesupykti ant savęs, jei tris dienas iš eilės su skirtingais žmonėmis nesimezga dialogas - mes norime atostogų - juk šitaip žmogiška ir šitaip suprantama.


Dabar jau gal ir neturi svarbos tai, kad šiemet galėjau iš savęs reikalauti daugiau. Juk ir tu, ir aš pažadame stengtis, ir dažnai iš tiesų stengiamės, bet - aš suprantu, nebepajėgiame. O šiemet šis žodis buvo tikrai dažnas mano žodyne. Ir dabar rašau ir mąstau, kaip išlaikyti galvą ant pečių bent iki sekmadienio, nes skauda manoji ir sukasi ne į tą pusę ir žinau, kad pervargome visi ir žinau, kad reikia poilsio ir žinau, kad aš jį pagaliau užsitarnavau, nors ir ne visada valia paklūsdavo mano įsakymui, o jėgos - liepimui. Ne visada. Kiek kartų įgriūdavome į lovą, o lūpose - šiandien pavargau - jau nebesuskaičiuoju, kiek kartų... Bet, užtatai, ir kiek bemiegių naktų su kava ir konspektais, kiek išmoktų dalykų, kiek perskaitytų knygų, kiek žmonių nebeatpažinta rytais, nes jau nuo nemigos naktų liejosi akyse, kiek puodelių kavos išgerta su pieno šlakeliu, kiek parkelių išrašyta, kiek startų buvo meno laikraščiuose (ligšiol skaitau ir dažnai taip skaniai mėgaujuosi, kad tais kartais pasinaudojau galimybe), kiek veidų sutikta, su kuriais dabar nebeužtenka pasilabinti, kiek pramiegota ir kiek per anksti atsikelta, kiek apraudota ir kiek prisijuokta - dievai, kartais, kai atminties kertelėse permąstau praėjusius studijų metus, galvoju, už ką man šitoks gėris?


O būna gi nuostabių dienų, kurios net nesuplanuotos šitokios pačios patampa. Kai iš pačio ryto važiuoji į egzaminą, o po to - nejučiomis atsiduriu universiteto stojamuosiuose egzaminuose. Po velnių, kaip gera, kaip gera vėl pasijausti  tik ką baigusia mokyklą.
-Tu čia stoji?
-Cha cha, juokauji, aš tik apsimetu, kad esu čia būsima studenčiokė.

O kaip mielai atsakyčiau - taip, stoju, nes man tik aštuoniolika ir ką, kam gi rūpi, kad po nepilno mėnesio sueis 22? Taip, aš tik ką ką baigiau mokyklą, nors išties pagal metus turėčiau būti trečiakursė ir taip, velnias, kaip man patinka naujų žmonių žaidimai ir naujos pažintys, ir koridoriai dar nepažinti po tamsių akademijos laiptų ir taip, man patinka nepažįstami dėstytojai ir tas jaunatviškumas, entuziazmas, tikrumas, toks dar žalias žalias pojūtis gyvenimui ir visam kam!
Žaidimai žaidimai ir kaip gerai, kad leidžiame sau juos bent kai kurie.

O po to - susitikimai, susitikimai, ratuku susėdus, su kava ant kelių, ėjimas pėsčiomis, nes pasiilgau, iš tiesų pasiilgau ėjimo pėsčiomis, kai nereikia niekur skubėti ir pokalbiai pas draugę su arbata - na, po tokios dienos net ir norėdama nemokėčiau liūdėti, nes būta šitiek daug visko ir taip gerai, taip gerai, kad net menkutės smulkmenos nesužlugdo dienos gražumo, nes jos gražumas tame, kad ji buvo visai neplanuota, išaušo ir va šitokia ir įsibėgėjo savo žavumu.

Po šitokių dienų tik knygos keletas puslapių ir į lovą - su šypsena, kas be ko.



O aš šiandien noriu grįžti prie savo pirmosios poetės-meilės.
Su Judita Vaičiūnaite norėčiau išgerti puodelį kavos jau kokius penketą metų, jos dienoraščiai man kažkada tapo it davatkėlei Biblija, o eilėraščiai - nauji gūsiai įkvėpimo, atradimų, susikaupimų, verkimų, juoko, tikrumo ir jautrumo.

Esu šiai poetei dėkinga už tai, kad savo gyvenimu paliko tiek daug gražių dalykų, už apkalbėtus eilėraščiuose senamiesčio kiemelius, aprašytas gatves, už su ašara aky sakomus žodžius:

-Kodėl mane vadina miesto poete? Aš taip norėčiau būti tiesiog žmonių poetė....


Dalinuosi jos eilėraščiu „Balandis“, kuris man dar mokyklos suole įstrigo giliai giliai širdy ir, panašu, ilgam.


Užšvilpsiu kryžgatvy po saule – tik nekaltink...
Geriau užkimšk ausis, geriau užmiršk –
                                              ramybės dėlei...
Nutols baltais punktyrais obelys, dažytos
                                                           kalkėm.
Namai pavirs spalvingom vaikų kaladėlėm.

Delnais tau išplosiu, atlošus suveltą galvą,
Balandžio griaustinių ritmą...
                             Saulės bus pilnos lėkštės...
Atgis akyse cementinio šaligatvio spalvos,
Žalzganais purslais iš upės krioklių aptėkštos.

Vėl imsiu ir juoktis, ir verkti, vėl imsiu
                                           dainuoti šiaip sau...
Ir bus pats laikas palikti namelį iš kortų...
Trys obelys luš erdvėje, kai atodrėkio saulėj
                                                              išeisiu,
Kad niekas skaidriam jo lange manęs neieškotų.

(J.V.)