Pasiilgau rūpesčio - pavalgyk, kelkis, jau vėlu, nepramiegok darbo - o čia laikui bėgant sau pati tapau rūpesčiu.
Pasiilgau kavos kvapo, kai pabundu septintą ryto, visai dar ne laikas keltis, bet gaila tokio gražaus ryto - čia nėra kavos kvapo ir ankstyvų rytų.
Pasiilgau baimės, kad supras ne taip, kad nueisiu miegoti verkdama, kad vėl giliai nusispjausiu į viską ir apsisukus ant kulniuko išeisiu iš namų - čia kirba tik drąsa gyventi, čia net stengdamasi neužuodžiu baimės.
Pasiilgau jausmo, kuomet bijodavau skambinti namų durų skambučiu, nes taip saugodavau šeimos ramybę, belsdavau ir visuomet žinodavau, kad būsiu įleista, net jei belsiu labai labai tyliai - čia aš pati sau atsirakinu duris, čia niekas neįleidžia.
Pasiilgau jausmo, kad kažkada bus taip gera gera, na, net jei nebus, aš tikėsiu, nes tikėjimas visada buvo mano stiprybė - dabar nebetikiu.
Tiek daug priešpriešų tarp ten ir čia, tiek daug savęs palikau ten ir vis neatrandu čia.
Tikėk ir žinok, kad moki tikėti - kartoju sau.
|Ar žinai, kaip ilgiuosi kiekvieno ryto, kai žinodavau, kad pagalvė naktį buvo tavo petys?
Pamenu, kaip šiandien, eidama aplytomis gatvėmis šypsodavausi sau pačiai - tokia graži atrodė toji būtis. Lūpų nedažydavau raudonai, nes tokios pavargusios jos būdavo nuo pokalbių ir bučinių.
Palikusi lentynoje aukštakulnius, išeidavau gyventi manydama, kad savo gyvenimo lygtį jau esu pajėgi išspręsti - tokia stipri vidumi jaučiausi.
Tik po to pamatysiu, kaip brangiai kainuoja nebūti savimi, kaip jaučiasi širdis, priversta kentėti jausmų išdaigas, tik tada, žiūrėdama pro langą į kiemą, atradau, kad man reikia laisvės, kad aš dar nemoku mylėti - bent ne tave, atleisk. Tik skaičiuodama praeivių akis, suprasiu, kad šitaip daugiau nebegaliu, kad mano principai neleis jiems nusileisti, o patys gražiausi rytai - tik ledkalnio viršūnėlė, o apačioje jos, vandenyje, slepiasi dar daug visko, kuo save kaltinsiu, ko net sau neatleisiu, kas mane privertė tikėti ir po to - skaudžiai nebe, kodėl kritau ir kodėl stojausi, galiausiai - kodėl grįždavau...
Vakar manęs paklausė, kas yra laimė ir aš ilgai ilgai pasakojau, kas man yra laimė, galėčiau prirašyti tūkstančius eilučių, kada jaučiuosi tikra savimi ir užauga laimės sparnai.
Kiek dabar tos laimės? - paklausiu pati savęs, nes, rodos, reikia atėjus naujiems metams.
Išaušus sausio 1d, viduje paleidau man netinkamus žmones, primestas pareigas, nepatogius charakterio bruožus - paleidimo naujųjų sutikimas, sakysi. Tokia buvo mano atnešta šiai progai prasmė.
Kadangi paleidau, todėl laiminga.
Kadangi atskirai, todėl gyvi.
Tik - ar paleidus irgi jaučiamas ilgesys?
Atsisveikinu, iki ryto, kito ryto, o išties, tik save apgaudinėju - juk visam gyvenimui užtrenkiame vienas kitam duris, nebeliks net langų atdarų, o tavuose jau seniai ir šviesa užgesus - uždek, kai išeisiu, tegul širdys ieškančios žino, kad tu pagaliau namie...
O mano durų neužverk, tyliai lauksiu užeinančio, tik jau kito.
Atsisveikinu, nes labai reikia gyventi. Paleidžiu praeitį ir dėkoju už pamokas - gavau daug ir daug netekau.
Atsisveikinu, nes ateitis nelaukia ir jis bus tokia, kokią mes patys sukursime - atsimeni, juk taip sakei?
Bus pavasariai ir širdys ramios, bus žiemų, kai nebepadės mylimo kūno šiluma, nes bus šalta viduje, bus rudenų ištirpusių vilty ir skausme, bet aš noriu tai patirti, nes labai noriu gyventi.
Metų laikus kuriame patys, užsirašyk.
