Tik pagal šitą dainą.
Mano „Raketa“, ši daina ir šokis Vingio fojė - apie ką daugiau rasi svajoti?
Nesuvokiu, kaip galima gailėtis, kad naktį nemiegi. Na, kad turi dėl ko nemiegoti. Kad dabar ne šiltai guli savo lovoj, o skraidai po barus ir klubus, kad rankose ne kakavos didžiulis puodelis, o raudono vyno taurė, kad galvoje sukasi ne sapnai, o mintys, kaip myli šią akimirką ir tai, kad čia atėjai.
-Man tik duokit nemiegoti! - galėtų pilnateisiškai vadintis mano gyvenimo šūksniu.
Net kai vėjas drasko kojas per plonytes pėdkelnes, o kūną nuo šalčio saugo tik „Kino pavasario“ džemperis, kai kelintą naktį namo einame pėsčiomis arba grįžtame su pirmais troleibusais, kuomet vienintelis noras - o kad turėtume vyno butelį!, kai Vilniaus gatvės pulsuoja žmonių išpūstais cigarečių dūmais ir tokiu tikru gyvumu, kad ar drįsi eiti miegoti (?), ar drįsi palikti šią emocijomis ir trumpais juoko priepuoliais apjuostą 12 valandų nuotykių delionę?
Gal ir gerai, kad nustebsi gavęs pasiūlymą nueiti į koncertą, klubą ar kitą dieną susitikti su nauju pažįstamu turku, kai žmonės priėję pasakos apie žvejį, kuris žvejodamas susitaupė kalnus pinigų ir iškeliavo žvejoti toliau (koks moralas? Moralo nėra, tik nustebimas begalinis), o kolegos, suradę savo kelią, ištars „Kartais pašaukimas yra svarbiau už viską“ ir nežymiai linksėsiu galva pritardama, nes būsiu laiminga laiminga, kad aplink mane yra žmonės, kuriems svarbūs ne pinigai, ne vardas, ne naudą duodančios pažintys, o tikras kelias, pašaukimas ir buvimas tikruoju savimi - kartais baisiai nepatogiu, bet „vežančiu“ iki begalybės.
-Diena nepraėjo veltui, jei joje būta bent vieno pasivaikščiojimo - ištarsiu kitąnakt eidama pro Rusų dramos teatrą. Ir vėl naktis be lovos, greit netruks ir savęs jau klausiu - kelintas tai kartas? Negaliu prisiminti...
Tik pokalbiai, naktiniai filmai ir kava už du litus, tik pažintys, tik nauji atradimai, nauji savęs pamatymai.
-Kodėl tu taip parinies? Tai tik viena naktis, vienintelė tavo NEMIEGOTA naktis... - klausiu ir stebiuosi žmogaus, kuris eina šalia manęs ir tikina, kad veltui leidosi į šią naktinę avantiūrą - po miestą ir po mintis.
-Žinau, bet negaliu. Tiek mažai laisvadienių..
-Tik džiaukis, kad juos iššvaistai prasmingai. - jau griežtai sakau. Iššvaistyti laisvą laiką taip, kad prisimintum ilgai man - nuostabu iki apsvaigimo.
Tik nusijuokiu kas kartą išgirdusi, kad kažkam norisi miegoti, nes leido miegui šiąnakt savyje pabuvoti tris valandas, tik nusišypsau, kai išgirstu, kaip perfekcionistė studentė pasako, kad grįžo pusė septynių ryto - šiai akimirkai myliu jaunatviškas šėliones.
Gal tai tik būdas pabėgti nuo pačios savęs, bet man dabar beprotiškai reikalingas.
Mylimieji, juokitės iki apsvaigimo ne tik per „Kinišką dėlionę“ - ir naktimis ilgomis, kai eisit iš naktinio kino seanso ir tuomet, kai rinksitės vištieną penktadienio vakarienei.
Ir nemiegokite - tik pasidžiaukit, kad turit dėl ko nemiegoti.
Ne tik per trumpametražių naktį.
Žinau, kad rytoj vėl leisiuosi į pašėlusią Vilniaus nakties dėlionę, nors skaičiuodama praėjusias festivalio dienas, užlenksiu vienu pirštu daugiau, nors bus velniškai gaila, kad liko 24 valandomis mažiau ir norėsis viską užkonservuoti, įsidėti į stiklainiuką, o tąjį į lentyną ir valgyti išsitraukus, kuomet bus trumpos naktys šėlionėms, kuomet norėsis daug juoko ir nenuilstančio jaukaus bėgimo, kuomet būsiu pavargusi nuo rutinos ir begalinio dienų pilkumo....
Duok ranką, apjuosk liemenį ir - šiąnakt pašokame nakty?
