Medžiams tolstant nurimk, širdie!
Nebemoku nieko paaiškinti, kaip gyvenu ir kaip turėčiau gyventi, viskas lekia, kinta ir važiuoja - dažnai pro šalį. O aš jau išmokau tiesiog apeiti tam tikras nuostatas, žmones ir dalykus. Ir dažnai - patylėti.
Širdis kaip ant šlapio skuduro-
Bet man neskauda neskauda,
taip ramu, taip ramu!
Kartais patenki į tokias situacijas/akimirkas, kad tesėdi ir galvoji - už ką man šitiek visko? Nes susumavus viską ir visur, jaučiuosi, kad turėčiau su kažkuo dalintis. Dalykais, potyriais, tikėjimu. Kartais jaučiu, kad galėčiau sprogti, iš kišenių traukti pavasarių šimtus ir vis tiek kažkaip gyventi. Kažkaip. O kartais sėdi ir galvoji, iš kur, po galais, traukti man stiprybę? Iš kur paimti žodžius kažką atsakyti, kai pirmąsyk susitikus su žmogumi, jis nuoširdžiai pasako „Man depresija“ (pamenu, kaip tą vakarą parslinkau šešėliu namo ir niekam neberadau žodžių, nes jų mano galvoje tiesiog nebuvo, TIESIOG), kai šalia esančiam taip blogai, bet tu vis tiek nesijauti stiprus ištiesti rankos, bet prieini apkabinti - kažkaip gyvenk, KAŽKAIP - tepasakai garsiai, nors ir vaikui būtų aišku, kad jokie čia mano patarimai nebepadės. kai artimi draugai neberanda laiko pokalbiui, kalu į galvą, kad, po velnių, darbams jie paskirs visą gyvenimą, o aš jiems parodyti šviesą noriu dabar, susitinkame ir nueiname į filmą, išeiname visi kitokie, kupini šviesos. Bet ar ilgam šviesa? teišgirstu šimtus ačiū, nors už viską mieliau būtų ne tie žodžiai, o žinojimas, kad visi jie visada tikės, mylės ir bus stiprūs. kartais tik tiek užtektų, kad mano kasdienis kosmoso varikliukas kas rytą užsivestų, o akys šviesų, nes kartais baisu, kad pradedu žiūrėti tuo tuščiu žvilgsniu, kuris mane pačią visad gąsdindavo kituose.
-o aš maniau, kad tu jau tai baigei.
-ką baigiau?
-vaikščioti. Į šimtą kartų matytus spektaklius, maniau, kad tai praeina
-klausyk, aš niekada to nemesiu! Ir šiaip, čia mano GYVENIMAS.
po minutės būnu pristatoma kaip teatro dvasia.
kai būna užvis sunkiausia, žinau, kad šalia banguoja MANO JŪRA.jau išmokau ją matyti kur nors miške, vietoje Neries, besėdėdama ant suoliuko, kuris visai čia pat vaikiškų sūpynių, kuriose iki pat dabar supuosi ir aš.
prieš nukrentant ašarai
piešiu tavo veidą iš lėto
yra žmonių, kurie kurį laiką pagyvena širdy, o po to - jauti, kad nori išsikraustyti. Jauti, kad jau laikas paleisti, o nesinori velniškai. Ypač su tais, brangiaisiais, su kuriais ežerus ir savo jūras bangom pavertėm, su kuriais piešėm atspindžiuose vienas kito veidus. Tik tada ir pagalvoji - ar verta dar laikyti ir tikėtis KAŽKO, ar tiesiog paprastais ištiesus delnus paleisti?
o čia mano daina:
https://www.youtube.com/watch?v=dyWkPSWTW1w
mano, nes su Jurga labai susikalbėjome, tuo metu gyvenau Strindbergo, Kamilės, savo sapnais, ir tada pamačiau, kad viskas susiję ir yra dar pasaulyje naktų, kurios nesileidžia užtemdomos.
ir eilėraštis, kurio autore buvau palaikyta.
Seniai matytam draugui
kaip gyvenu? šiek tiek sergu, vos vos
pakosčiu. nesijaudink, nieko rimto
man nenutiko, nepakelt galvos
neteko dar, nors ir sunku, kai švinta,
ir temstant kiek sunku, bet nieko tokio.
praeis, žinau, ne vienąsyk praėjo,
ką aš veikiu? aplenkdama golgotas
šiek tiek pavaikštau kvepiančiom alėjom,
pasirenku kaštonų - nieko rimto
man nenutiko. ar ilgiuos? ilgiuos truputį.
gal kiek labiau betemstant negu švintant.
gal kiek labiau ilgiuos tavęs per liūtį.
bet ką jau, juk žinau, praeina viskas.
dabar ruduo, kiek šalta, kiek pakosčiu.
tiesa, vis dar liepsnoja mano tiltai,
bet vis rečiau prisimenu paglostyt
liepsnelės liežuvėlį šiurkščiavilnį
ar šiurkščią vilną, adaton įvertą.
kur gyvenu? šią žiemą būsiu Vilniuj,
ar gyvenu? dar nežinau, ar verta.
(M.D.)
neišsigąskim savęs veidrodžiuose, trys saulės kartais moka šypsotis.
