„Tavyje kažko trūksta, gal pasitikėjimo.. Kažkas ne taip, juk tu visada buvai iš TŲ žmonių...“

pakėlė mane nuo žemės ir pastatė atgal į vietą tie žodžiai. Išmėtė mano vidų į tylą, suvėlė plaukus į tuštumą ir atėmė iš manęs paskutines likusio laisvo laiko minutes.

Į juodumą. Į juodumą.
Nes kaipgi žinosi, kas yra balta, jei nepabūsi juodumoj?



Pagaliau nebebijau ekspreimentuoti. Su savimi, tyla verandoje ir likimu, pakibusiu ant obels šakos. Išmokau iškęsti. Ir galų gale, mano laimei, išmokau atsirikti nuomones, ritmus ir žmones. Neinu ten, kur kviečia, einu ten, kur noriu.

O kai būna nežmoniškai juoda, nusisuku, užsimerkiu ir pradedu tikėti į viltį...

Nebesuderinu. Nespėju. Ne(be)moku. Nesugebu. Nesuvokiu.
Ir taip jau antras mėnuo.
O viduje kaluosi sau į širdį ir galvą, kad viskas visada baigiasi geruoju.

Kol po spyrio į visą kūną, supratau, kad turiu atsidegraduoti.
Man visada padėdavo tik spyriai, suduoti iš didelės meilės ir suvokimo, kad arba tamsa man arba liaukis, Meda.
Pradėjau vėl planuoti, augti, kristi ir kilti.
Nes, po paraliais, kada, jei ne dabar? Ir kas, jei ne tu?
Visai netrumpą laiką buvau užsimanius savo gyvenimo pareigas pavesti kitam. Tu gyvenk, aš palėbausiu...
Jei ne vynas, bohema, premjeros, tyla po visko ir žodžiai, kai jų nebesitiki, lėbaučiau dar ilgai.

Dabar tik gyvensiu.

Baltumoj.