Vasara, ačiū arba kiekvienas metų laikas koreguoja mus

Jau beveik ruduo ir pagaliau nebebijau nuogų medžių šakų, žinau, kartais reikia likti visiškai tuščiam, kad galėtum vėl viską semti į save, kartais reikia paleisti tam, kad galėtum gauti.



Vasaros, prisipažinsiu, nemėgau niekada ir ne oruose čia viskas slepiasi, nemėgau atostogų, nedarbo meto, toks visai visai ne mano metas, bet šioji vasara buvo labai ypatinga. Ir norisi dėkoti, būti dar joje pilnai pilnai, atsisveikinti iki paskutinės ašaros, nes kiek tas trijų mėnesių pašėlęs metas  man davė!
Dabar žiūriu į tuos tris mėnesius atgal ir galvoju, kiek daug gali trys mėnesiai, kiek daug gali dvylika savaičių, kiek daug nesitikint gali gauti iš vieno metų laiko - o, rodos, nieko net nereikėjo...


Dabar žinau, kad už savo laimę reikia kovoti ir ne bet kaip, o stipriai įsirėmus dviejomis kojomis, įprasminant visas laisvas minutes ir gyvenant dėl to, dėl ko galėtum mirti, bet šiandien pasirenki gyventi. Žinau, kad reikia eiti tik ten, kur veda širdis ir kur iki visiškai visiškai gali būsi savimi - išmokau paleisti vietas ir žmones.
O apie žmones galėčiau sukurpti tris tomus ir dar būtų maža, nes tiek, kiek jie man davė šią vasarą, verta daug daugiau. Išmokau atsirinkti žmones ir būti tik su tais, kurie šalia manęs gali būti savimi, o aš šalia jų - tokia, kokia esu. Pagaliau drąsiai paleidžiu ir išeinu anksčiau nei prašo. O paleistų žmonių šią vasarą daug, pernelyg daug.

Gyvenimas tęsiasi
Šaukei lyg nieko tokio
Išimti širdį
Lyg nieko tokio
Jog visi praeina
Ir mus praeis
Ir tu pamirši pamirši pamirši
Sniegai užklos dar likusias
Žymes ir pėdsakus
Pamirš rugiai tave ir mus
Ir tai, kaip slėpėm
Jų laukuos savas ambicijas
Obelis turbūt nutylės
Kaip šalia jos tavęs
Laukdama dainavau
Ir skyniau gėles
Nuskindama savo orumą
O juokas pamirš
Kaip šičia skambėjo
Nutylės saulėtekiai
Kad dviese jų sulaukdavom
Tegul tegul
Pamiršta
Juk viskas tęsiasi
Ir kinta, teka, lekia
Tik mūsų gyvenimui
Nutiko negyventi
Tik po daugelio dienų
Grįžusi atgal
Pagalvosiu
Tegul praeina
Tegul gyvenimas
Kažkam gyvenasi
Tegul
Ne veltui buvo
Obelis, saulėtekiai ir gėlės
Pamiršk pamiršk
O juk gyventi vėlei likom
Tik atskirai
Dėl to ir gyvi
Dėl to ir tęsiasi. 

Per daug išmėtyta ir išgvildenta kadaise buvusių artimų sielų, per greitai prisileidžiami nauji žmonės ir viskas geriama lyg kokteilis šiaudeliu - visu pajėgumu, nes dabar žmonės - mano įkvėpimas. O dėl paleidimo - yra žmonės, kurie ateina į mūsų gyvenimus atlikti tam tikrą misiją, kai ta misija baigiasi, jie pasitraukia. Žinau, būna ir liūdna, ir gaila, bet, sakysi, gyvenimas. Viskas juk keičiasi, žmonės aplink mus irgi, nes mes juk patys  - beprotiškai dinamiški. Ir nenoriu, kad viskas būtų taip pat, nes žinau, kad geriau mažai mažai, bet tikra nei dirbtina, bet daug. Netikrų žmonių dar bus ir ši vasara išmokė mane atskirti juos nuo tų, tikrųjų, atėjusių į gyvenimą ir pasiliekančių net jei vaikščiotum trenktas didžiule gyvenimo plyta ir rėktum į akis skausmą. 

Dabar kalbu atvirai ir viską į akis, nes atvirumas, įsitikinau, pati geriausia žmogaus savybė. Kas tau pasakys, kad viskas, kad visi pavasariai ir vasaros baigėsi kartu su gyvenimu ir tu jau nebelabai ir, žinai, šiaip, nebesiseka nei gyventi, nei juoktis? Atvirumo mūsų gyvenimuose ir taip pernelyg mažai, visi slepiamės už nepamatuotų ambicijų ir netikro VISKAS GERAI, nors net menkute dalelyte nėra nei viskas, nei gerai.



Žinau, kad ruduo dar viską pakoreguos, kad eisiu dainuodama ir mindydama medžių pageltusius lapus, kad ilgėsiuos šios vasaros, kad viskas  kis ir dabartiniai atradimai kažkuomet gal atrodys juokingi, bet šioji vasara man liepė išmokti šias pamokas.



O jų visur apstu.
Eikime ir rinkime gyvenimo pamokas.
Kaip rudeninius lapus.


MP

bijoti bijoti bijoti arba surask darbe prasmę ir išaugink rankas tai nerimo sekundei

Sakyk, kur dėsi kaukes

Veidus, grimą, perukus

Kai gimsi būti nuoširdus?

Vėjams pučiant netylėsi

Išrėksi skausmą

Ašaras į kišenes

Nebesitvardyk

Iškapsėk vidinę liūtį

Išlauk, išrėk, išjuok

Visus, ką skauda

Žemėm nuprausk akis

Išverk saulėtekį rytojaus

Būk visas iki sutemų

Kada galėsi surinkti

Monologus jūrai

Ir iškalbėti

Rytoj nebus kitaip

Nepažadu

Kaukių ir netikrų veidų

Nesusitiksime

Palaistyti vienatvės

Pabūk su vienu veidu

Negrimuok akių

Esi gražus

Ir šitas vienas veidas

Tau taip tinka.


Kažkada turėjau bičiulę, kuri bėgdavo, kuomet jai būdavo per daug emocijų, kalbų, jausmo ar net tylos. Būdavo, sėdime spektaklio peržiūroje, atsisuku į ją pažiūrėti ar viskas gerai, o ji - jau seniai nebe čia. Kalbi žmonių apsupty, atsisuki pasiteirauti jos, o ji - išbėgusi. Tik po to sužinosiu, kad ji šitaip bėga nuo emocijų. Netikėjau, maniau - o ne geriau paimt ir iškalbėti jausmą, mintį, emociją, potėpį?
Po to tik atrasiu, kad pernelyg pavargusi, nebesulaikanti emocijų dingstu visuomet ir pati. Išbėgu iš šio rato, nebenoriu nieko girdėti, užsikemšu ausis, išeinu į kitą krantą. Grįžtu tiktai tuomet, kada galiu ramiai kalbėti, o emocijos nespaudžia gerklės arba dažnai - šitaip ir palieku gyventi išėjusi.

***

Tiksliai prisiminsiu kiekvieną žodį net ir po dešimties metų, kuomet jis sakys man, kad tos, kitos, jam atrodo nieko gero, paklausiu - pala, tu irgi taip apie mane pagalvojai, kai aš įėjau? O jis net nesusimąstęs atsakys - ne, tu esi gerai.
Ir tada aš visą dieną šypsosiuosi.

***
O aš jau įpratau skaitydama savo horoskopą, visuomet perskaityti ir tavąjį, ir pagalvoti - gal ėmė ir išsipildė? Įpratau, kad sapnuose, kurie anksčiau buvo tušti ir nespalvoti, dabar regiu spalvotą tave - sako, tie žmonės, kurie mato vienas kitą savo sapnuose, turėtų būti kartu... Įpratau į kavą dėtis mažiau cukraus, nes taip mėgsti tu, nors visuomet juk sakiau, kad gyvenimas tik vienas ir turime mėgautis tuo, kas skanu, bet - įpročiai šįkart prieš mano valią, o aš šios daug niekad neturėjau, todėl belieka su viskuo sutikti, su viskuo susitaikyti, su visu tuo (iš)gyventi. Įpratau kelti galvą nuo pagalvės tik šiek tiek vėliau nei teka saulė - kad turėčiau laiko galvoti apie tave. Jau tapo įprasta, kad jausmingos dainos, anuomet nereiškusios nieko, dabar pasako viską. Įpratau net neužmigti verkiančiai ilgai - kartais visko tiek per daug, kad užmigus, atrodo, praleisčiau dar vieną progą šitaip pabūti/ pagyventi.




***
Pagaliau kylu gyventi nuo pat ankstyvo ryto ir miegoti iki pietų jau seniai nebeleistina (o kažkada klausiau savęs - kada tai savyje įgyvendinsiu?). Skaičiuoju vasaros dienas ir žinau, kad šioji nepamirštama kaip ir kiekviena gyvenimo vasara.
 Į muziejų ateina neįgaliųjų vaikų ekskursijos, suaugę neįgalūs žmonės, vaikai, pasižymintys įvairiomis ligomis, prieš pirmą sykį jiems ateinant, aš visa drebėjau ir galvojau - dabar man tikrai galas, nebejuokauju. Taip bijojau, kad nesusitvarkysiu, kad apsiverksiu vietoj to, kad turėčiau pasakoti apie muziejų ir rodyti parodą, kad neištvėrusi nueisiu į šoną ir jie supras, kad aš jų gailiu - visko bijojau. Noriu tikėti, kad niekas mano baimės nesuuodė, nes per tiek metų, kiek gyvenu, išmokau slėpti visas baimes ir nepasitikėjimus taip skrupulingai, kad kartais net sulaukiu klausimo - o tu apskritai kartais bijai? Tik juoką išgirstu atsakius, kad aš bijau visko ir viskas man kelia baimę, bet aš į viską žiūriu kaip į nuotykinį filmą, todėl einu ir nuotykiauju. Po nuotykio su neįgaliais vaikais, maniau, kad apsiverksiu. Ne iš baimės ir ne iš gailesčio. Iš suvokimo, kad jie atnešė mano darbui prasmę, iš suvokimo, kad jie atėjo ir man nušvito visas dangus ir rytas, kad aš nebenoriu nieko keisti ir kad esu pati laimingiausia, kai man vaikas pasako - čia man patinka, nors niekada gyvenime nebūčiau pagalvojusi, kad laimė slypi tokiuose dalykuose, tiesą sakant - net nei sekundėlę neįtariau. Kai jie kas kartą išeina, aš gerai apgalvoju, kur dar galiu tobulėti ir kur pagaliau patobulėjau, sėdžiu susimąsčiusi ir žinau, kad tame susimąstyme slypi labai daug kas - vaikų juoko minutės, apkabinimai, juokingi klausimai, kurių jie vieninteliai nebijo užduoti, nuoširdūs nusistebėjimai ir mano pačios suvokimas, kad jei dabar nebūtų šitokių jų, nebūtų šitokios ir manęs.






Noriu, labai noriu išmokti nebėgti, noriu šypsotis visą gyvenimą net jei niekas ir nepasakys, kad aš arba gyvenimas yra gerai, noriu skaityti mylimų žmonių horoskopus, žinant, kad jie šalia manęs ir noriu gyventi smulkmenų dėka - patys nusprendžiam, kur jų riba - artimųjų šypsena ar pagaliau šiltu oru.


Būkim su prasme.

LOPŠINĖ MYLIMAJAM

Durneli, tu mano

durneli,

vienudu gyvi telikome,

visi seniai mirę,

nuprausti, nuskusti,

sušukuoti, nugrimuoti,

apraudoti, palaidoti,

tvarkingai išrikiuoti,

gėlėmis apkaišyti,

ilsisi ramybėje

be jokios rizikos.

Vienudu niekaip

negalime numirti,

krentame žemyn galva

vis į tą patį dangų,

vis iki kito karto.

Akių kampučiuose

budi dvi kanarėlės,

skirtingos kaip dvi

vieno žmogaus akys,

durneli, tu mano

durneli,

šiąnakt ir vėl niekaip

negalime numirti,

šiąnakt verkiu kanarėlėmis,

ir mano ašaros čiulba