Jau beveik ruduo ir pagaliau nebebijau nuogų medžių šakų, žinau, kartais reikia likti visiškai tuščiam, kad galėtum vėl viską semti į save, kartais reikia paleisti tam, kad galėtum gauti.
Vasaros, prisipažinsiu, nemėgau niekada ir ne oruose čia viskas slepiasi, nemėgau atostogų, nedarbo meto, toks visai visai ne mano metas, bet šioji vasara buvo labai ypatinga. Ir norisi dėkoti, būti dar joje pilnai pilnai, atsisveikinti iki paskutinės ašaros, nes kiek tas trijų mėnesių pašėlęs metas man davė!
Dabar žiūriu į tuos tris mėnesius atgal ir galvoju, kiek daug gali trys mėnesiai, kiek daug gali dvylika savaičių, kiek daug nesitikint gali gauti iš vieno metų laiko - o, rodos, nieko net nereikėjo...
Dabar žinau, kad už savo laimę reikia kovoti ir ne bet kaip, o stipriai įsirėmus dviejomis kojomis, įprasminant visas laisvas minutes ir gyvenant dėl to, dėl ko galėtum mirti, bet šiandien pasirenki gyventi. Žinau, kad reikia eiti tik ten, kur veda širdis ir kur iki visiškai visiškai gali būsi savimi - išmokau paleisti vietas ir žmones.
O apie žmones galėčiau sukurpti tris tomus ir dar būtų maža, nes tiek, kiek jie man davė šią vasarą, verta daug daugiau. Išmokau atsirinkti žmones ir būti tik su tais, kurie šalia manęs gali būti savimi, o aš šalia jų - tokia, kokia esu. Pagaliau drąsiai paleidžiu ir išeinu anksčiau nei prašo. O paleistų žmonių šią vasarą daug, pernelyg daug.
Gyvenimas tęsiasi
Šaukei lyg nieko tokio
Išimti širdį
Lyg nieko tokio
Jog visi praeina
Ir mus praeis
Ir tu pamirši pamirši pamirši
Sniegai užklos dar likusias
Žymes ir pėdsakus
Pamirš rugiai tave ir mus
Ir tai, kaip slėpėm
Jų laukuos savas ambicijas
Obelis turbūt nutylės
Kaip šalia jos tavęs
Laukdama dainavau
Ir skyniau gėles
Nuskindama savo orumą
O juokas pamirš
Kaip šičia skambėjo
Nutylės saulėtekiai
Kad dviese jų sulaukdavom
Tegul tegul
Pamiršta
Juk viskas tęsiasi
Ir kinta, teka, lekia
Tik mūsų gyvenimui
Nutiko negyventi
Tik po daugelio dienų
Grįžusi atgal
Pagalvosiu
Tegul praeina
Tegul gyvenimas
Kažkam gyvenasi
Tegul
Ne veltui buvo
Obelis, saulėtekiai ir gėlės
Pamiršk pamiršk
O juk gyventi vėlei likom
Tik atskirai
Dėl to ir gyvi
Dėl to ir tęsiasi.
Per daug išmėtyta ir išgvildenta kadaise buvusių artimų sielų, per greitai prisileidžiami nauji žmonės ir viskas geriama lyg kokteilis šiaudeliu - visu pajėgumu, nes dabar žmonės - mano įkvėpimas. O dėl paleidimo - yra žmonės, kurie ateina į mūsų gyvenimus atlikti tam tikrą misiją, kai ta misija baigiasi, jie pasitraukia. Žinau, būna ir liūdna, ir gaila, bet, sakysi, gyvenimas. Viskas juk keičiasi, žmonės aplink mus irgi, nes mes juk patys - beprotiškai dinamiški. Ir nenoriu, kad viskas būtų taip pat, nes žinau, kad geriau mažai mažai, bet tikra nei dirbtina, bet daug. Netikrų žmonių dar bus ir ši vasara išmokė mane atskirti juos nuo tų, tikrųjų, atėjusių į gyvenimą ir pasiliekančių net jei vaikščiotum trenktas didžiule gyvenimo plyta ir rėktum į akis skausmą.
Dabar kalbu atvirai ir viską į akis, nes atvirumas, įsitikinau, pati geriausia žmogaus savybė. Kas tau pasakys, kad viskas, kad visi pavasariai ir vasaros baigėsi kartu su gyvenimu ir tu jau nebelabai ir, žinai, šiaip, nebesiseka nei gyventi, nei juoktis? Atvirumo mūsų gyvenimuose ir taip pernelyg mažai, visi slepiamės už nepamatuotų ambicijų ir netikro VISKAS GERAI, nors net menkute dalelyte nėra nei viskas, nei gerai.
Žinau, kad ruduo dar viską pakoreguos, kad eisiu dainuodama ir mindydama medžių pageltusius lapus, kad ilgėsiuos šios vasaros, kad viskas kis ir dabartiniai atradimai kažkuomet gal atrodys juokingi, bet šioji vasara man liepė išmokti šias pamokas.
O jų visur apstu.
Eikime ir rinkime gyvenimo pamokas.
Kaip rudeninius lapus.
MP
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą