aš nesu visur

O viskas prasidėjo nuo pasakymo, ištarto vėlų vidurnaktį, kuomet nebeturėjau, kur dėti liūdesio:

-Pabandyk pasiklausyti muzikos.

Aš tik puolamu žvilgsniu ir nepatikliu balsu - muzika, kai viskas šitaip? Ligšiol pamenu, kaip sėdėjau ir viskas, ką tegalėjau daryti - skaityti guodžiančius tekstus, gerti kavą ir ieškoti bent menkiausios užuovėjos.

Išardytas žmogus nemoka  ilgai kariauti, todėl paklausiau.
Įjungiau muziką.

Tai buvo kovo mėnesį.
O muzikos neišjungiu ligi šiol.

Ir pagaliau turiu receptą klausiančiam, koks gi yra vaistas nuo liūdesio. Nes anksčiau niekada nerasdavau tinkamo atsakymo, mano receptai kitiems atrodydavo juokingi - nueik į teatrą, išgerk kavos, išsirašyk, paskaityk, išeik įkvėpti gryno oro ir susitik su skaniais žmonėmis...Galima būtų tęsti be galo.

Bet tokio, kuris veiktų greitai, efektingai, pašalintų visas liūdesio žymes ir paslėptų savas nejaukias mintis - neturėjau.

Užtat dabar turiu, mėgaujuosi, savivaliauju juo ir nešuos per gyvenimą it jis visas būtų mano, tačiau ir su kitais mėgstu dalintis.
Muzika gydo. Ne preparatais ir ne antibiotikais, o garsais ir tyla tarp akordų, virpesiais ir deramais tonais, pažįstamais arba kaip tik tik ką atrastais dialogais.

-Tu girdi? Klepas kalba su būgnais. Paklausyk.

Ir išgirdau. Sėdėjome su savais žmonėmis, tada net nežinojau, kad šitaip sėdėsime iki ryto, kad Soulboxas taps vieta, kur atrandamas juokas, o MC - vieta žiūrėti futbolą.
Viską išsisaugau.
Viena iš mūsų šiandien jau pakeliui į Siciliją, o aš jaučiuosi, lyg išskristų ne draugė, o dalelė manęs.
Pirmadienį dar buvome visi kartu, sekantį kartą - vienos trūks.
Ir vis tiek  - šiųmetes Jonines myliu labiausiai už visas praėjusias.



-Tu visur juk esi.
Šita frazė yra mano nuodas, mano neišvengiamybė ir mano šautuvas, kuris nušauna mane pačią.
Kai taip pasako, noriu pasakyti, kad mielai nebūčiau niekur, bet ačiū, aš kažkaip noriu kapanotis į priekį ir visai net nebūdama visur, tik maždaug penkiose vietose...  Dar pasakykit, kad tai daug, tai pateiksiu sąrašą, kiek dariau anksčiau ir kiek darau dabar, kad įtikinčiau, jog nesu beveik niekur ir taip myliu tą nebuvimą, o buvimą tik ten, kur išsvajota, išmylėta, išlaukta, tikrai mano mano mano, kad mielai nebūnu daug kur, o būnu ten, kur žinau, kad mano vieta. Ir visai ne visur - gal tik plačiais mostais ir dideliu entuziazmu.

Noriu būti geriau retai ir mažai, bet tiek išjaustai, kad būtų gera prisiminti, nei dažnai, bet banaliai ir netikrai.
Todėl man labiau neskaudės, jei girdėsiu:
-Pagaliau ir tu čia!


Skrydžiai per Nerį, išlaisvinantys mintis iki debesų, ratai kvadratai ir pokalbiai - prisimenu ligšiol ir tampa gera. Nes pokalbiai išties yra gerai. Su žmonėmis, kurie yra išsvajoti, išlaukti, su žmonėmis, kuriuos pirmąsyk pamatei, netyčia sutikai, bet juk nuo to tik dar skanesnis tampa dialogas, su kava ir jaukiomis frazėmis, pažadėjimais susitikti - juk tikrai dar likimas pasirūpins ir tavimi, ir manimi. Ir mūsų dialogais.





O šiandien mano repertuare (labai pamėgau šį žodį skanauti visur, kai baigėsi teatrų sezonai, jis mane bent šitaip sušildo) Ramunė Brundzaitė.

Atradau Ją Knygų mugėje, pamenu kaip šiandien, išėjau iš renginio ir atėjo toks vaikiškai naivus suvokimas:
-Būsiu poetė, noriu būti poetė!

Ir kaip tie žodžiai dabar atrodo reikšmingi, ir koks gražus tas pasiryžimas ir drąsa, nes būtent nuo tos akimirkos kaip poetė ėjau pirmyn, yriausi per skiemenis irklais ir stiprybę nešiojausi sutikdama pakeliui „Tavo gražios eilės“ tris žodžius, o atrodė, kad skaitau romanus, kaip viskas įkvėpdavo nenuleisti rankų.
Nenuleidžiu iki šiol.

O Ramunė turi būti daugeliui atradimas ir, tikiu, bus.


šitaip galvojau per ginsbergo
pristatymą

man atrodo, tebemylėsiu tave,
net kai būsiu su kitais vyrais
ar moterimis,
man atrodo, kad jau niekas
neištrins tavo atvaizdo
iš rytinių pabrinkusių paakių,
neišbrauks vardo
iš nukandžiotų lūpų,
neatims tavo kūno prisilietimo
prisiminimo
man atrodo, būsi tas vyras,
apie kurį dūsaujama senatvėje,
raukšlėtomis rankomis glostant sau riešus,
palaidojus sutuoktinį ar jam snaudžiant šalia –
tam, gerajam,
kurį išsirinksiu
mes buvom jauni, mes tikrai buvom jauni!
galvosiu, liesdama išaugtą odą,
ir stebėsiuos
aš mylėsiu tave ir mylėsiu savo jaunystę

(R.B.)

tyla reikalinga

Svaigsta galva nuo ilgų dienų glamonių.


Ir tuo pačiu - šypsausi. Nes taip gera gera gera pažinoti tokių žmonių, su kuriais tiek mažai bendrauji, bet taip dažnai susikalbi.
Tik kartais žvilgsniu susižiūrime, bet ryšys - nenusakomas ir visai kitoks nei su tais draugais, kurie pasiekiami kasdien. Tik kartais keliais žodžiais persimetame, visai keliais, bet tokiais tikrais, o jei net jų nebūna, užtenka, kad tylėtume. Žvilgsniai iškalbingi ir tyla iškalbinga.

Neseniai iškalbėjau:
-Tie žmonės, kuriuos matome retai ir kurie tik akimis pakalbina, yra labai brangūs.

Jie yra šalia, nors juk realiai tai visuomet toli, bet mūsų širdys plaka beveik vienodu ritmu ir mes susikalbame parašytais tekstais, eilėraščiais, žvilgsniais, spektakliais ar net muzika. Ir tai daug daugiau už beprasmius žodžius.
Kas svarbiausia - kad visai ir nesinori, jog tokie žmonės būtų šalia kasdieną ir kalbėtų be sustojimo. Jie yra mūsų dalis ir mūsų taip branginama, nes tokie reta, tyla.
Jie tik pamatę nusišypso ir pamojuoja. Prie kito bėgtum šaukdamas, apkabintum, iškalbėtum tris vakarus prie raudono vyno taurių ir kavos keramikinių puodelių, užduotum šimtus klausimų, nepaliktum ramybėje, kol neišpasakos visų užsilikusių atmint nuotykių, apkabinęs ilgai laikytum ir mylėtum tik šią akimirką, kad taip buvo lemta susitikti. O prie JŲ - nei bėgsi, nei vysies, tik susižiūrėsi žvilgsniais ir šiltas jausmas apėmęs krūtinę padiktuos keletą gražių dalykų.

Kartais juk tiki savimi tik dėl tų žmonių, nes jie tiki tavimi, o tu  - nieko nepaisydama - jais. Ir tas abipusis tikėjimas - kam jam reikalingi žodžiai? Palaikantis žvilgsnis  - žinau, kad iškalbingesnis už visus žodžius.


O tyla reikalinga.
Kai skauda, kai gaila, kai išgyveni kartu, kai esi laimingas, kai džiaugiesi už kitą, kai nerimo pilnos kišenės, kai pergyveni, kai meldiesi, tikiesi, kai nebereikia žodžių. Tada ateina tyla, kuri iškalbinga visada - ar skaudėtų visą vidų, ar džiaugtumeis pergalėmis.

Kai ateina vakaras po viso ko pilnos dienos, tik tyliu.
Nes tiek daug, tiek daug visko aplinkui, kad neberandu nei vietos žodžiams, nei noro juos sakyti.

Paleisti draugu į Gyvenimą, šįkart - tikrai sunkų ir kupiną išbandymų, šypsotis už ų 4-5 metų triūsą vardan šios akimirkos, apkabinti Žmones - už buvimą net tuomet, kai pati su savimi būti nebepajėgiu.

Kavos puodeliai, šampano taurės, paskutiniai šiųmečiai spektakliai, pokalbiai, toks nesumeluotas tikrumas ir trapi viltis.

***
po vidurnakčio –

kada visos tavo stotys
visi sudie –
tėra lašas

net nebe lašas –
skaidri pabudimo
ašara

tarsi žiūrėtum
iš amžių
iš jau kitur –

į save

(B.M.)

pasistiebkim

- Juk visai nesvarbu, kad sunku, svarbiausia tai, kad kitų prilaikoma čia gali stiebtis link tų, geresnių už tave.



Pasistiebiau vienerius metus.
Bet pasistiebti - ne tik išmokti keletą naujų dalykų, o išties daug daug paaugti.
- Ir vėl tas augimas... - šiandieną man pasakė.
O man augti atrodo labai svarbu. Ir be to jau negalėčiau nei vienos savo gyvenimo minutės nugyventi, tik kartais taip atrodo - atsisėsiu ir sėdėsiu parą, dvi. Kai jau nebepakeliu žinių lauknešėlio ant liaunų pečių ir viskas ima slėgti.
Bet ką po mėnesio, dviejų?  Sėdėt dar? Na, tuomet dar ir dar.

O aš, nors ir ne mokslo žmogus, bet noriu jaukintis žinių pintinėles pabalusiose rankose, nešti jas dar ilgai delnuose, o kas netilps - ant nugaros.
Noriu kas vasarą, pasibaigus dar vieniems mokslo metams, atsistojusi prie sienos, balta kreida nupiešti brūkšnį vis aukščiau, kartais - net aukščiau nei esu verta arba visai dažnai - žemiau, bet tik dėl to, kad pernelyg įpratome vertinti vienas kitą pagal lyginimo su kitais prizmę.

O kiekvienas iš mūsų  - Asmenybė.
Neseniai manęs paklausė:
- Kaip išvis kažkas su tavimi gali gyventi?
Suprask, sunkesnio herojaus ir fantazija lakioji nenupieštų, o aš tik šaižiai juokiuosi.

Žinau, kad šalia manęs yra tik tie, kurie geba būti. Kurie myli, nekenčia, rūpinasi, tyli, kuomet žino, kad reikia ramybės, zirzia, kada nori, kad patilinčiau muziką, bet jie yra. Ir jie pakenčia visus mano humoro jausmus, burbėjimus, nemiegojimo naktis, vėlyvus rytus, garsias muzikas, pietus vidurnakčiais, kavą vakarais, užklydusius katinus....

Ir, man atrodo, kiekvienas žmogus vertas kažkokios aukos ar indėlio. Kai žinosi, kad kitame kambaryje miega žmogus ir vien dėl jo stengsiesi tyliau vaikščioti po namus, žmogus taps brangesnis. Jei vardan žmogaus kelsiesi ryte nemiegojęs gaminti pusryčius, nes jis turi išeiti į darbą arba laistai gėles, nes žmogus jas mėgsta, nors tu, pavyzdžiui, jų negali pakęsti, jis tau taps savas.

Jei atiduosi mažą dalelę savęs (gali ir didelę), gal jis ims ir iškęs tave visą?
Išjaus, išuostys stiprybės ir vilties kvapus, nebenorės kariauti.

Ir, žinai, gerai būti tokiu. Tada taip puikiai žinai, kad šalia yra tik tie, kurie tavimi tiki, nes kiti likę - jų tik ataušusios pėdos. Nesakau, kad lengva išlydėti žmogų iš savo gyvenimo, tai visada sunku, bet kažkada reikia išmokti paleisti.


- Tam, kad gautum kažką naujo, dažnai reikia atlaisvinti užimtus delnus.


Jie ateina ir pasako, ko nori. Aš jau ruošiuosi padėti, neatsisakyti. Jau linksiu galva, bet tada - o taigi gal aš turiu gyvenimą ir pareigų krūvelę nemenką, ir socialinių vaidmenų, neretai visai niekšiškai nesuvaidintų, o ir turiu teisę į pertraukas, ar turiu?


Labai gerai suvokti, kad nesame mes jokie ne robotai, dirbantys be pertraukų, ir anokie mes čia ne misteriai tobulybės. Gali sakyti, kad dar negana, kad dirbsi, arsi, iš nuovargio būsi priverstas prisėsti ant kiekvieno pakelės suolelio, pamirši, ką reiškia laisvalaikis ( o kažkada tuo gyvenai..), ištrinsi iš atminties diskelio draugų vardus, skubėsi visur ir vėluosi visur, barboholiausi už penkis ir pamirši, ką reiškia nakvoti ne darbe ir turėti sekmadienį šventą, o ne sekmadienį-darbadienį. Gali sakyti.

O aš, pavyzdžiui, noriu būti ne tobulybė. Kartais verkti dėl to savo netobulumo, bet kam gi nebūna?
Man patinka žmonės su trūkumais - jie tokie kupini noro tai ištaisyti, bet būtent tai ir verčia juos būti tokiais keistais ir šviesiais, kokie jie yra.  Jie smalsūs ir nesugadinti. Jie dar tiki ir žino, kad turi, kuo tikėti, dažnai nesupranta savo silpnybių stiprumo, bet nuo to jos tik dar greičiau virsta privalumais.


Užvakar pas mus atėjo katė, gavusi vardą Luna. Ji tokia liesa ir nešvelni, nes visai trumpaplaukė, bet tame ir jos gražumas - trapume ir netobulame katiniškume.


- Tau reikia rašyti ne apie kitų o apie savus kūrinius.

Gal apie manus parašys kiti, nes aš jaučiu, kad turiu tokių tikrų skaitytojų, kurie su kiekvienu eilėraščiu gyvena gyvena gyvena.
O aš noriu gyventi gyventi gyventi su kitų kūryba, nes man tai - dovana. Atradinėti, rasti, jaukintis...

Birutė yra gerai. Visuomet man gyvenanti ant scenos, tačiau visai neseniai atradau eiliukuose - ir patapo ramu.
Išties, eilėraštis irgi yra scena ir kiek žiūrovų turime ir kiek recenzentų!
Gaila, eilėraščiuose teatro užuolaidą tenka įsivaizduoti. Tokią sunkią, su metalo rutuliais apačioje, bordinę ir dulkėtą nuo laiko naštos. Užtat - kokiai daugybei eilėraščių ji atvėrė sceną...

Diena, kada atėjo laikas grįžti.
Atlikti pareigą.
Aplankyti kapus.
Ieškoti, ieškoti tarp daugybės kitų.
Lyg senų namų, sugriauto miesto tyloj...

Už antkapio rasti nudaužtą butelį.
Atnešti vandens, suvilgyti žolę.
Atmintį. Degti žvakes, kurias
vis užpučia vėjas.

Paskui sugrįžti namo,
į savo laikiną kambarį.
Langu į medį.

Diena, kada atėjo laikas verkti.
Už kelis mėnesius.
Už kelis metus.
Už kelis žmones.

Medžio balsu.

juoda -balta

 Sese, grįžk, sese, grįžk...


Kaip mantrą kartojau it net neįtardama, jog kada nors šitaip jausiuosi ir aš, prisiekinėjau mintyse:

-Mama, nebegrįšiu paryčiais daugiau niekada....


Trys bemiegės naktys, o skaudanti galva - jau įpratimo reikalas.
-Nori, aš tau duosiu migdomųjų?

Teišgirdau tik muzikos paskutines natas ir miego rišlų kvietimą - draugavom  lygiai dvyliką valandų.

Smulkmenos, kurios įprastai būna tokios reikšmingos, dabar atrodė visiškai nematomos, niekinės, absurdiškos. Kaip galima klausti, kada išsiplausi kavos puodelį, kai iš įtampos skilinėja net oras?
Kaip pastebėti įjungtą televizorių, kai mintys visai net ne čia? Jau seniai nebe čia..


Nublanko visi sesijos darbai, dar vakar kėlę didžiausią nerimą.
Kai išties reikia kai kurių charakterio savybių, nuoširdžiai nustebinu pati save. Ačiū sau -  niekad nemaniau, kad pažįstu tai, kas aš esu. Todėl atradinėju. Nesu tikra, ar kada nors atrasiu. Net nesu tikra, ar bent dalelytė jau yra man žinoma.
Aš mėgstu ieškoti. Ir net ne visai patinka atrasti. Nes ieškojimas (net ir laimės) - žymiai didesnis džiaugsmas už radimą. Ką aš su savimi tokia, kokią atrasiu? O dabar galiu tikėtis(s), jaukintis pamažu, užsisvajoti, kažko nežinoti, spėlioti, žaisti, pasislėpti, apgauti save.... Žaidimų mūsų gyvenimuose yra pernelyg mažai.
Todėl žaidžiu ir užsižaidžiu, o kas ne?


Atsiprašau gyvenimo už ankstesnį manymą, kad pavargau. Tada dar nežinojau, ką reiškia iš tiesų pavargti. Užtat dabar žinau. Ir esu dėkinga.
Nes nėra nieko šviesiau, kaip pavargti nuo knygų puslapių ir rašto darbų, nebesugebėti ištarti net sakinio, nes tiesiog tai atrodo taip stebėtinai sunku ir tiek jėgų eikvojama tam, kad verčiau patyli - jie tegul mano, ką nori.
Grįžti namo ir griūti į lovą - ar anksčiau esu tai dariusi?
Dieve, juk kiek save pažįstu (o juk, sakiau, mažai...), man tik duokit nuotykius, naktines keliones, gyvybei mirtinai reikalingą bendravimą ir renginius iki paryčių. Aš stovėsiu alkana, nemiegojusi, perlyta, persnigta kiaurai išilgai, iškęsiu....
O ką dabar? Jau visai rimtai sakiau, kad ateinančius metus tik mokysiuosi ir dirbsiu, nes prisiminus šį nuovargį, nebesinorės eiti niekur niekur, kad po to nereikėtų aukoti savaičių, mėnesių, skaičiuoti nukritusius kilogramus, nemiegotas naktis, pavydžiai žiūrėti į žmones, kurie vaikšto parkais ir turi tam laiko sesijos metu..
Ir dar tas jausmas.
Jausmas, kuris persmelkia viską aplinkui.
Pergyvenimai, neramumai, lakios fantazijos atsivertimai. Kiek galima ištverti nežinioje?

Aš nežinau, todėl sau pasižadėjau kitų tokioje nežinomybėje nepalikti.


Ir tuomet padėkoju gyvenimui, kad viskas, o viskas turi dvi puses. Vakar pagalvojau, kiek nuostabių žmonių aplinkui turiu. Nors, turiu visai netinka, nes aš jų nesiruošiu savintis, tik noriu pasakyti, kaip juos branginu ir jais tikiu. Jie jaučia, kada man blogai, o kada - skraidau per gyvenimą. Jie žino, kada aš nukrisiu ir kada - atsistosiu. Ir kai krentu, visuomet padeda pagalvę, kad mažiau skaudėtų. Ir iš tiesų kristi būna žymiai minkščiau. Nedrįstu sakyti, kad neskauda visiškai. Bet beprotiškai gera žinoti, kad turiu tiek pagalvių - draugų!

O dabar - metas mano Mindaugui. Mano, nes eilėmis susikalbėjome.
Prieš pusmetį jam į akis pasakiau, kad jo pjesė man nepaliko įspūdžio. Meluoti nenorėjau. Ir šiaip, atleiskit, žmonės, tampu kuo toliau, tuo labiau atviresne ir sakančia viską tiesiai. O kam meluoti?
Po to, galvojau, viskas. Jis išeis, aš nepasiliksiu. Kaip gerai, kad žmonės moka priimti kritiką. Aš ilgai to daryti nemokėjau, todėl kas kartą nustebina, kai pasakiusi žmogui kritiką, tampu jam artimesnė nei tuomet, jei būčiau pagyrusi ir pasakiusi, kad, žinai, mielas, viskas gerai.

Praėjo daug mėnesių. Atsirado ir jo pjesės gyvenimas scenoje, žmonės ėjo į premjerą (aš irgi, bet tik kartą), aktoriai pjese gyveno, repetavo, draugai nešė gėlių, kasininkė (tokia šviesi ir labai maloni) pardavinėjo bilietus, pats dramaturgas pamerkdavo akį nueidamas. O tada dar nežinojau, kad turėsim daug didesnių dialogų...



Vieną dieną radau ir gyvenimo kelionė akimirkai sustojo traukinio vagone.
Tik - auččččč - koks būna, kai atrandu kažką skaudamo ir pajutau, kad mudu - aš ir jis - susikalbėjome net nekalbėdami.
Skaičiau ne kartą, ašaras liejau, išgyvenau, skaičiau vėl ir vėl, jis grįždavo. Mindaugai, tu didis poetas.
Labai gerai atmenu, kai poetė-aktorė nuostabioji Birutėlė man sakė:
-Tu rašyk, kas bebūtų. Rašyk net ir tada, kai sakys, kad blogai.

Mindaugai, šiuos žodžius dabar sakau tau ir dalinuosi, nes Atradimais iš didžiosios A reikia dalintis:


judesys vietoje

kai man buvo kokie dešimt metų, geltonas
moskvičius pervažiavo mūsų šunį topsiką

šiek tiek paverkiau, bet paskui jau nebeverkiau,
nes reikėjo imtis veiksmų, kažkokio judesio

pakėliau topsiką nuo asfalto, nunešiau už namo
ir atsiguliau šalia, nes žinojau, ką reikia daryti:

turiu užsimerkti, labai patikėti, ir kai atsimerksiu,
topsikas vėl kvėpuos, kvėpuos ir kvėpuos

kai man buvo kokie penkiolika metų, gulėjom
su tėvu prie laužo, degė tada mudviejų akys

ir tėvas pasakė, kad viskas, kad jo gyvenimas
yra pasibaigęs, tada užsimerkiau

tada atsimerkiau, bet tėvas tebežiūrėjo
į laužą, tebedegė jo ir žarijų akys

kai man buvo lygiai dvidešimt, gulėjau
šalia tavo antkapio ir nepajėgiau užsimerkti

galvojau, kad viskas, kad gyvenimas pasibaigė,
pakėliau save ir nusinešiau į laužą

bet šiąnakt vis dar esu ir žinau, kad jeigu staiga
atsimerkčiau, niekas nebūtų pasikeitę

nesujudėtų ir tada, jeigu atsimerkčiau iš lėto,
jeigu niekad daugiau neatsimerkčiau

todėl guliu užsimerkęs, klausaus, kaip kvėpuoji,
o tada - su viskuo susitaikęs - užmiegu

(M.N.)

pasiilgimas

Ir be tavęs, ir be manęs metai skaičius pakeis.


Suvokti, kad nėra nepakeičiamų. Yra tik nepamirštami.

Šiandien vieną akimirką norėjau nebebūti. Kartais suima isteriškas juokas iš to noro nebebūti. Iš tiesų, vis kaldami sau į galvą (aš kaluosi ir visai to neslepiu), kad su savimi per gyvenimą nešame kažkokią prasmę, mes tik atitoliname tą juoką. Juoką iš to, kaip mūsų niekam nereikia. Ir retsykiais - pyktį, kad užsireikė visiems. Tuomet, kai nebemoku nei kalbėti, nei klausyti, tik būti pilka pilka ar bent norėti tokia tapti, nes išties kaip gera kartais pabūti nematomai.

Neatsiliepti, Neatsisukti. Nesilabinti. Neatsisveikinti. Kartais to labai reikia. Šypsotis  - taip. Bet tik tiek. Nes mes juk žmonės ir mums reikia pabūti su savimi. O kai mintys tampa tokios garsios, kad nebegirdi net lietaus, susiraitai savo nešiojamame ant nugaros namely tarytum sraigė ir trumpam beveik nėra. Nesakau, kad toli gražu tai mandagu, bet bent tylėjimui šiame gyvenime privalome turėti laisvę.


-Labas. Žinai, pasiilgau. Turbūt tai visai nerūpimas dalykas, bet man dabar - svarbiausias.

Kiek kartų sau leidai pasakyti kitam žmogui, kad pasiilgai?
Na, ne numesti žodį, o išties nuoširdžiai priėjus pasakyti.

Aš norėčiau skelbti karą pasiilgimo nerodymui. Nes kas geriau už akimirką, kuomet po sunkios darbo dienos gauni sms su tuo magišku žodžiu „Pasiilgau“ arba kai visai netikėtai sutinki kokiam renginy mylimą veidą ir šilta viduje tampa nuo „Taip seniai nesimatėme, pasiilgau“, kai būni su drauge nesimačiusi tris dienas, ji rašo „Susitiksim, laikykis, gerai? Pasiilgau“, kai gauni žinutė „Labas“, o sekančią  - „Pasiilgau“ ir taip gražu, kai žmonės rašo/skambina ne dėl to, kad kažko užsireikė, o tik tam, kad išreikštų ilgesį. Nes gi toks šviesus yra tas jausmas ilgesys! Kai pasiilgtam žmogui rašau laišką ir taip šviesiai laukiu atsakymo (kartais pamąstau, jog laiškai yra gėris, nes skanus ne gavimas laiško, o laukimas - toks niam niam, su bandymais įsivaizduoti, kaip laiškas skaitomas, kokį atsakymą gausi, kokia bus žmogaus reakcija, kokio didumo šypseną įžiebsi....) ir taip šypsausi rašydama kiekvieną sakinį laiškuose, nes ilgėtis labai gera ir šviesu. Toks kutenimas viduje it koks švelnus kačiukas. Kai man pasako, kad manęs pasiilgo, noriu apkabinti ne tik tai pasakiusį žmogų, bet ir visą pasaulį, nes toks saldus saldus tas suvokimas, kad kažkas laukia, tikisi ir ilgisi.
Man užvis nuostabiausia, kad galima ilgėtis ne tik žmonių.


Aš dabar labiausiai ilgiuosi poezijos.
Ja svaiginuosi kaip baltu vynu, į kurį visai neseniai iškeičiau naminį raudonąjį.
Skaitau Baliukonytės, Brundzaitės, Bielskytės, Marcinkevičiaus, Vaičiūnaitės ir visa pildausi it helio pučiamas balionas.

Girstu, svaiginuosi, pučiuosi, bet niekada - neapsvaigstu. Poezija - man būdas būti, gauti jėgų atlikti visokius socialinius vaidmenis, tikėjimui pasigauti lengvą balandžio plunksnelę. Kai ją skaitau, jaučiu, kad augu vidumi. Kai poeziją rašau, jau kalbu pati. Išties, juk kaip patogu iškalbėti ketureiliuose skaudamą  žodį, bet paskutiniais eilėraščiais darausi tokia sau nepatogi - rimuoju vietas, kurios manyje jautrios ir kalbu literatūriniu subjektu tai, ko pati net sau nedrįstu priminti. O čia - atvirai ir be jokių slėptuvių.

Užvis keisčiausia tampa, kai būnu pavadinta poete. Esu eilėraščiais, nes kitaip būtų nepakeliama, kaip ir kiti gaminiais, knygomis, mezginiais, laimėjimais olimpiadose... Ir nesu tikra, ar vien dėl to esu nusipelniusi to skambaus įvardijimo. Man užvis skaniausiai skamba „Ta, kuri prie poezijos“, nes išties esu prie jos. Ir man taip gera, taip gera šitaip būti, kad nežinau ar leisčiau, kad būtų kitaip.
Atidarius duris įsileisti į savo kambariuką eilėraštį - godžiai valgyti, tyrinėti, po skiemenį skaityti, atradinėti, nusirašyti, pasikabinti matomoje vietoje, paskelbti, kad visi tai atrastų, pasidžiaugti, kad ne man vienai tai stebuklas. Kartu su eilėraščiu augti vidumi, dar viena dėlionės dalele daugiau prie mano didžiulio vidaus paveikslo. Skaudžiausiomis akimirkomis vėl perskaityti ir vėl pasigauti romumo paukštę, įkvėpimo minutę, tikrumo jausmą, vėl hermeneutiškai lukštenti skiemenį po skiemens, kol prieisi iki pat pat esmės. Žavu ir jauku jauku.


Į pasaulį paleisti eilėraštį - kaip vos bemokantį vaikščioti vaiką paleisti bėgioti po gyvenimą. Visko jis dar išmoks, daug dar kartų nusibrozdins kelius, daug kas jį išduos, daug ką jis išduos, įkvėps, pravirkdys ir sustabdys pasirinkimo minutėje. Paleidus eilėraštį iš rankų, jis pradeda gyventi savo gyvenimą - įgyja naujų prasmių, naujų žmonių šalia, naujų nuomonių ir vilčių. Kas kartą, kai skaitau savas eiles, gyvenu iš naujo, pratinuosi, tiesiu rankas patį į savo kūrinį ir bandau prisijaukinti. Kai kurie eilėraščiai tampa kaip antrieji mes arda dar daugiau, seka iš paskos ir taip pamilsta būti tariami mūsų lūpų, kiti - tik sykį paminimi ir nugula į baltus puslapius. Kažkada atras tu arba jie, ir bus nauja, kitaip, atrasta kaip šiandien.

Dalinuosi Ramunės Brundzaitės eilėraščiu, kuris man pastarosiomis dienos jau spėjo tapti išsigelbėjimo ratu, kai skendau sesijos jūroje. Paskaitau ir vėl žiba akys, ir vėl gyvensime, ir vėl viskas gerai.

kokios šaltos

kokios sulysę jos rankos

tavo delnuos, mylimas

bet ji nemoka nieko pasakyti

Nijolė Miliauskaitė

pirmąkart ji prabilo

per baigiamąjį mokyklos egzaminą

tavo žodžiais

atsivertus užduotį

svetimos mokyklos kiemas, pavasaris

-apie ką rašei?

-o tu žinojai, kas ji tokia?

vėliau tai jos šaltu prakaitu

išrasoję delnai

spaudė popierius ginantis bakalaurą

tavo pavardė

šalia manosios

tam pačiam tituliniame puslapy

gal šitaip buvom arčiausiai

tos mergaitės ašaros kartais išsirisdavo

iš žvilgančių mano akių

jos kūkčiojimus įsiklausius

galėjai išgirsti trūkinėjančiame balse

kai sėdėdavau ant sofos

psichologės kabinete geltonomis sienomis

ir kalbėdavau:

į kokias liesas rankas pirmoje klasėje įdavė

smuikelį, smičių

vesdavo kasdien

į tamsų didelį pastatą

pastatydavo priešais fortepijoną

ir liepdavo groti

kaip varganai skambėdavo

tas smuikelis, nešvarios

natos tekėjo plonyčiais pirštais

- nešvaru! nešvaru! – kartodavo

mokytoja

kaip žliumbė visą dieną

trankydama mažais kumšteliais pagalvę

devyniasdešimt kažkelintų gegužę

po pirmojo specialybės egzamino

maža mergytė, apsigyvenusi veidrody

kiek paaugusias, bet vis dar blyškias rankas

prausdavau ir prausdavau

gimnazijos valgykloje

mokytojos tikrindavo,

ar gerai išmuilintos, nuplautos

ar jau tikrai jokių nešvarumų

suolų nutrinta blizgėdavo uniforminė medžiaga

kiekvienoje klasėje

kabėjo po nukryžiuotąjį

-štai, štai! – baksnodavo jį mokytojai,

bardami mus, nusidėjėlius

dar nežinojau tada tavęs

tik išblyškusios mergaitės atvaizdus

užverktais paakiais

kartais matydavau,

atgręžus veidą į langą

tebematau

tik dabar, būna,

ji man nusišypso

***

Ir galima vėl bristi į sesijos jūrą, tik  - su didesniu entuziazmu ir drąsa. 

Būnant nematomai, negirdimai, tyliai, tačiau visada pasakyti „Pasiilgau“. 

Kartais maži dalykai yra didesni už didelius. 

diananaktis

Diana ar naktis - turbūt dienanaktis.


Mama aštuntą ryto atidaranti kambario duris - rūpi, ar dukra šiandien bent trumpam  nuėjo pamiegoti. Pamačiusi, kad saldžiai miegu priešegzamininiu neramiu miegu, užvers duris ir kambary paliks tylą.

Neesama katė, kuri visad atrodys, jog painiojasi po kojomis, įlenda į patalus ar uodega perbraukia per kojas nueidama į neesamąjį kambarį. Aš tik dabar išties supratau, kai išties nebeišgaliu daugiau, kad vėl noriu turėti katę.

Tik vos pagalvoju, kad noriu katės, iškyla paveikslas Katės, kuri su manimi gyvenimo stebuklus it drugelius gaudė dešimtį metų ir tada jau tampu, atrodytų, nebeįgali - atsiranda rėmai, ribos, juoduma ir viskas. Blokas. Ir tada atrodo, kad niekada neprisileisiu jokios kitos katės, nors aš ir dabar matau, kaip būtų nuostabu, jei man, 3 ryto viriančiai kavą, storo kailio katė padėtų išgyventi savo švelnumu visus blogus nujautimus ir baimes, budėtų šalia tol, kol aš nesusiraityčiau lovoje, o 12val dienos, jau visai įsidienojus, pradėtų mane žadinti priglaudusi savo šlapią nosytę prie mano plaukų. Ir nieko daugiau nebereikėtų.

O dabar kažko trūksta. Ir kaip būtų lengva, jei mokėčiau įvardyti, ko!
Tik gal ir duotos tokios akimirkos ir tokie laiko momentai, kad išmoktume ieškoti ir surasti, nepasimesti tarp gyvenimo, įvykių, minčių ir savo vidaus. Kad sužinotume, ką reiškia atradinėti harmoniją, kad suradę taiką su savimi, išties nuoširdžiai apsidžiaugtume. Nes kiek daug džiaugsmų praranda žmonės, kadangi mano, jog baimės, liūdesiai, sielvartai - žmogaus būtinybė ir be to jau niekur niekur, o džiaugsmai, geri dalykai, švytinčios akys - tik išrinktųjų privilegija ir kam jiems, jei jie tik paprasti žmogeliukai šioje gyvenimo pakrantėje.


Išties, labai norėčiau, kad važiuojant namo po egzamino, su ausinėmis ausyse ir mintimis, kurios pavogusios visą dėmesį, sutikčiau daugiau besišypsančių akių ir dūkstančių šeimų. Kad šypsena būtų atsakoma šypsena, o ne kreivu žvilgsniu ir netikėjimu, kad žmonės gali būti laimingi tokie, kokie yra.


Pakėliau akis į dangų, klausdama:
-Tu šitaip žaidi su manimi?

Atsakymo negavau, tik vėjo gūsį į galugerklį.


Bet turbūt tame ir slypi visi lobiai, kad atsakymų turime ieškoti patys. Ir kas, kad nei jėgų tam pakankamai turime, nei noro. Todėl nueiname miegoti neatsakę į svarbiausius klausimus - kartais taip gal ir ramiau.

Noriu paskirti pastraipą savo Kamiu. Nesisavinu, tik patinka žinoti, kad jis prisidėjo prie mano būties. Tuomet, kai skaičiau jo eseistikos knygas ir sėdėdavau VU filosofijos skaitykloje prie nedažyto medinio stalo ir studentų tokiais filosofiškais veidais, kad bijodavau paklausti, kur rasti Makiavelio ar Markso knygas. Tik atsisėsdavau tyliai šalia, išsitraukdavau Kamiu esė iš lentynos su raide K ir padėkodavau nebyliai už tokią galimybę būti šitaip arti, šitaip šalia, šitaip man reikalingai. Versdavau kuo tyliau puslapius, (o jei supras, kad aš čia tokia visai visai ne vietinė? Nors, man atrodo, jau niekur nebesu vietinė), užsirašinėdavau visas geras mintis (o visos jos man atrodydavo geros) ir ilgesingu žvilgsniu žiūrėdavau pro langus, skaityklą palikdavau tik tuomet, kai žinodavau, kad tuoj ateis nemalonaus stoto moteriškė pasakyti, kad šiandien jau viskas, kad reikia rakinti duris, o man  - grįžti į savo pasaulį. Tik ne šitaip lengva, kaip gali pasirodyti. Kamiu užvaldė mano mintis, dienas ir naktis taip, kad buvo sunku būti. Būti savimi ir ne savimi. Bet labai padėjo.

Jį citavau, kai skaudėjo ir kai šokinėjau nuo užsidegusių organizmo elektros lempučių. Tiek reikalingų dalykų radau tuose veikaluose, tiek palaikančių istorijų ir kūrybingumo rūbu persirengusios filosofijos - milijonai. Nedrįsi net skaičiuoti, o ir nereikės.

Vėliau, po mėnesio, šeštadienį, kuomet antruosiuose rūmuose laikysime filosofiją ir visiems lieps susėsti į kas antrą vietą, palikus visus daiktus prie sienos - tada jis vėl ateis pas mane. Mintyse nusijuoksiu ir padėkosiu, nes kartais absurdas išties yra išeities taškas!

Kamiu per šiuos kelis mėnesius mane užaugino ir parodė, kas yra kelionės, kad antro karto gali jau nebereikėti, nes mergaitės į vandenį skandintis šoka tik vienąsyk, o mūsų kaukės gražiomis spalvomis - tik kaukės ir po jomis slepiasi daug daug dalykų. Blogų dalykų reikia tam, kad geri dalykai mums taptų prasmingi, o absurdas  - neišvengiamas net jei ir atrodys kitaip.

Kaip dabar pamenu, Kamiu buvo mano patarėjas ir prieš du metus, kuomet laikiau režisūrą, sceną puošėme juodomis užuolaidomis ir žvakėmis, o dėstytojai priekaištavo, kad spektaklis - pernelyg trumpas. Norėjo pasimėgauti. Tada knaisiojausi po save, atsivertusi „Svetimą“. Nuostabių akimirkų buvo padovanota ir tikrumo tiek prisijaukinta - žvelgiu į tuos laikus su sentimentais ir šviesumu.


Kamiu, mano Alberai, neišeik taip paprastai. Noriu dar su tavimi miegoti, pasidėjusi knygą šalia, tave sapnuoti ir visiems cituoti, noriu pasislėpusi skaitykloj į tave kėsintis ir nusišypsoti vėl ir vėl - kaip šviesiai mane apdovanojai!



Blyksniai, atradimai, pervargimai - ateity šį laikotarpį prisiminsiu kaip tokį kupiną nemigo naktų, bet davusį man įkvėpimo ir tikėjimo už du.


Tik kad atskirčiau, kur diena, kur naktis, dabar jau reikėtų pakeliauti - su kavinaitėmis ir laikraščiais. Nes be jų kelionės - visai net ne kelionės.



O ir šiaip - pakeliaukime. Bent po save.