Kažkada atrodė nepasiekiamybė, utopija ir, mažų mažiausiai, fejerija.
Bet viskas juk teka.
Šiandien sutikau žmogų, kuris ištarė - tu šaunuolė, kad darai. O, atrodo, kad aš čia nė piršto nepriliečiau. Nors puikiai žinau, kiek miego akimirkų tam paaukojau.
Visada tikėjau, kad turi kažkada tai įvykti, gal tik rišliai nesuformulavau to savyje. Visada viduje gyveno kažkoks pojūtis, kad bus daugiau, kad privalo būti, kad tai, ką darome, tampa užkulisiai, o scena reikalauja visai ko kito.
Jei paskaičiuočiau, kiek eilėraščių per šiuos metus parašiau čia-dabar be jokio įkvėpimo, tik žmonėms padedant, renginių metu, kuomet niekas neleidžia laukti nakties meto ar didesnio įkvėpimo, būtų jau gal arti 100. Ir norinčių niekad netrukdavo, greičiau jau - buvo pernelyg daug jų, virtinės gyvų žmonių, beorės oazės.
Vieną kartą buvau ištarusi - ne. Kai supratau, kad virstu grafomane, o kurti - tiesiog nebeišgaliu. Galvojau, ties čia ir sustosiu. Galvojau, gal jau viskas, jie mane pamirš, aš - tik popieriaus lapui.
Esu silpnavalė, ypač prieš tikinčių kūryba žmonių akis. Jie tave visą pasiima, sutinka pasimetusį žvilgsnį, išgliaudo nerimą ir apkabina, o tu lieki toks tiek daug atidavęs, bet gavęs dar daugiau. Todėl ligšiol rašau renginių metu.
Normalus poetas išsigąstų, jei sužinotų, kad šitaip darau. Bet aš juk niekad nebuvau normali, o ir nenorėjau ja būti. Ir net jei virsiu grafomane, dėkosiu, kad patyriau šitiek daug.
Žmonės eina vienas paskui kitą, o tu jų klausi - ką veiki, ko nori šiame gyvenime, kas tu, kodėl čia? O tu pasilenkęs ties popieriaus lapu nieko nematai - nei veidų, nei žmonių. Žodis, popierius ir tu. Galva visada įsiskausta, nors šią man skauda velniškai retai, ties smilkiniais sproginėja įtampos galia, akys stačios, galva sukasi į milijonus pusių, kojos, jei atsistotum, seniai nebeišlaikytų. Po to visuomet turiu griūti į lovą, bet visuomet, pagal tradiciją, einame švęsti, įsijautusi į aplinką, o ne į save, tik šypsausi, nes nuovargis geras, po velnių, nors ir skausmingas. Nuovargis visai nevienadienis, tačiau jau žinau, kam ryžtuosi. Savaitę kitą jausiuosi ne savyje, nemiegosiu, negalėsiu rašyti, sakysiu - daugiau nieko niekada, prisižadėsiu. Bet tokia tik silpnumo akimirka. Po to vėl imsiuosi visko iš naujo, sakysiu DAROM ir visko lauksiu bijodama ir labai tikėdamasi, kad praeis sklandžiai be jokių bet ar tačiau.
Tokia yra tamsioji pusė, kurią drąsiai prisiimu kas kartą, nes geroji blogąją atsveria kokia tona ar net daugiau. Žmonės - jie yra čia auksas. Jie ateina šypsodamiesi, nežinodami, ko tikėtis, ko laukti, jausdamiesi kiek nejaukiai (nes ką čia su manim?), mes stengiamės nuraminti, nes įtampos viduje ir taip beviltiškai daug. Laukia šilti pokalbiai apie viską ir nieką, daugelis sako, kad niekur niekad dar šitaip nebuvo, kad gera, gera šitaip būti, būna, sako, kad pakvies mus į kitus renginius, kad jauku, neįprasta ir, žinoma, netikėta, apdovanoja šypsniais, neatitraukia akių. Tu privalai būti beprotiškai geras psichologas, klausytojas ir dar poetas - vienu metu. Bet juk tai visai lengva, kai šalia šiluma pulsuojantys žmonės. Labiausiai myliu tą akimirką, kai įteikiam portretą ir eilėraštį - būtent tada žmonės ir įkvepia šitos veiklos niekad nebaigti. Jie nustemba ir neranda žodžių, dėkoja ir apkabinę ilgai laiko, visko gražaus linki ir pažvelgia spindinčiomis akimis, sakančiomis TU PRIE ŠITOS MANO LAIMĖS PRISIDĖJAI. Ir tu supranti, kad nieko geriau būti nebegali, kad tu eisi, versiesi kūliais, klupsi, bet - niekada nenustosi šitaip stebinti ir šitaip veikti.
Paroda atsirado tarsi atskaitos taškas, kažkada pasvajojom, o po mėnesio - jau realybė. Norėjom parodyti kažką akivaizdaus ir jau sukurto (o ne kuriamo vietoje), norėjom pasidalinti tuo, prie ko buvo dirbta ištisus metus ir į ką dar sunku žiūrėti ramiai, norėjom tobulėti ir keistis. Paroda, mano manymu, geriausias įvertinimas kuriančiam, kad ir ką ja nori parodyti. Niekas nenustelbs momento, kuomet visi atėję suguža prie pakabintų darbų, išsamiai analizuoja, komentuoja, bando rasti save juose, pritaikyti savo vidui bent vieną eilutę ir džiugiai nusišypso radę kažką bendro ar artimo. Po to tik girdi sakomus ditirambus - kur dingo padėkos žodžiai? Palikai kišenėse, kaip visada, nes taip ir neįpratai, kad kūryba gali būti giriama ir gausiai. Nuleidi akis į šoną, nusišypsai ir išrausti - ačiū, kad atėjot, kursiu ir toliau, na, bent bandysiu.
Po savaitės jau maniau, kad viskas, baigėsi pasaka, visi nutilo. Galvojau, vėl šypsosiuos tik sau ir pati savo eiliukams. Bet - žmonės vėl. Sutikti seni pažįstami, nauji draugai, bičiuliai sutikę šypsosi, lyg akyse būtų užrašyta NA, TAI SVEIKINU arba mąsliai GIRDĖJAU, PARODĄ ATIDARĖT?. Tada nustembi, nusišypsai viduje labai stipriai, išorėje kiek tvardaisi ir pradedi pasakoti, kviesti, dėkoti sau, kad išdrįsai paklausyti svajonių. Labai gražus laikas, kai žmonės, vieni iš kitų išgirdę, vis pasveikina, vis sustabdę paklausia, vis pasidomi, vis kas paklausia apie ateinančius renginius, vis grįžtu į muziejų, nes jau tapo namai. Atrodo, kad žmonėms reikia šitaip būti kartu su mumis, o aš tam visai neprieštarauju - matyt, jau rado šviesą sau artimą mūsų darbuose, jei grįžo vėl, o gal tik dabar susirado.
Tik vieną težinau šiai akimirkai - be galo daug durų, kurias norisi praverti ir be galo daug abejonių, kurias užgesinus, durys, rodos, atsiveria pačios. Mums taip buvo. Eikime keliu, kuriuo maga eiti, kuris traukia nežinoma magija, patrauklumu ir šviesa - širdis čia tavo kelrodis. O visą kita tu žinai. Daryk.
2015 m. kovo 27 d., penktadienis
2015 m. kovo 17 d., antradienis
Ryga/kelionės arba kai grįžti namo, viskas tampa gyva tik dėl to, kad šitiek keliavai
Važiuoti penkias valandas autobusu vardan paros visiškos ramybės - kada tokią turėjai, drauge?
Pasakysiu tik tiek, kad galėčiau šitaip ir savaitę autobuso ratais dardėti, galėčiau niekada ir negrįžti (taip, sau pamelavau tik ką), galėčiau metų metus sustoti arbatos (nes kavos jau nebegeriu) kažkokioje stoty ir nepamiršti perskaityti parduotuvių pavadinimų, bei, kaip visad, pasiklausyti, tenykščių kalbos. Visada pabandant save įsivaizduoti jų vietoje arba sukurti jų istorijas - kur eina ir kas jų laukia namie. Dairytis pro langus ir lyginti matytų šalių peizažus - kas kad tiek mažai jų matei.
22 metus nuoširdžiai nemokėjau/negalėjau/nekenčiau (vadink kaip nori) keliauti. Visos mano kelionės iki čia ir dabar buvo pasmerktos nesėkmei, nes trečią kelionės dieną jau rinkdavau ašaras, paguldytas pusryčių lėkštėse ar kavos tirščiuose - ir viskas iš ilgesio. Taip tik atrodo, kad galėtume išgyventi be visko, kas supa. bet pabandyk išvažiuoti ir kokie brangūs taps namai, katės kailis ir kasdieniai žmonės. Atrodo, vos atsisveikinai, o jau norisi vėl apkabinti, o ir ką darysi su savo begaliniu jautrumu ir neišbarstyta meile viskam? Net ir svetimoje šalyje - tik grįžti atgal. Todėl ir grįždavau ir oriai teigdavau, nieko neslėpdama - na, nekenčiu keliauti.
Bet.
Kažkada net ne savo noru pabandžiau keliauti po Lietuvą - šiek tiek ir visai trumpai. grįžusi sau pasakiau - tai nuo šiol jokių NE? Viskas tik dėl to, kad pamilau jūrą ir pajaučiau, kad keliaudama ne tik pasiilgstu, bet ir labai įsimyliu - vietas, žmones ir vidinę harmoniją. Kai klevų sirupas tampa kasdienybe, norisi ją sutrikdyti, todėl drąsiai ardžiau ir niekinau savo nusistovėjusias normas, aklai ir be jokios meilės priešgyniavau sau pačiai, daužiau kelionių stereotipus ir nejučia svajojau apie kelionę - su savimi ir po save, bet jokių būdu ne be kavinių ir bemiegių naktų.
Nesakau, kad daug visko pamačiau šitaip niekingai ardydama savo nekelionių tinklą, tačiau - išties pamilau šitaip eidama prieš save, pamilau keliauti.
Keltis klaikiai anksti, nes degi noru palikti šią šalį, viskas skubomis, o ko gali prireikti? Vis tiek nežadi nei miegoti, nei ilsėtis, tik keliauti, kvėpuoti ir leisti į save visą ramybę ir harmoniją, o kad viskas susilietų ir vėl grįžtum laimingas ten, kur rutina kartais nemoka išeiti.
Kelionės tikslas visai menkutis, bet man didis labai - Ryga. Ne atstumu ar kelionės ilgumu, o laukimu ir šventu tikėjimu, kad ten bus gerai, bus ir aš atsitiesiu ir jaukiai balansuosiu su jūra, nes vien žinojimas, kad laukia jūra, yra vertas visų pasaulio kančių - viskas tampa gražu, gaivu, lyg iš anksto ruoštumeisi draugystei su beveik nepažįstamąja, nors šiaip ji tave žino kuo puikiausiai, tu ją irgi neblogai, bet teigi sau, kad ne, ji dar man ne kokia draugė, nes aš, pavyzdžiui, visad per daug tikiuosi iš draugų, o po to nusiviliu, o jūra nusivilti - neleisiu net paklausti, ar kada manei, kad šitaip išvis galima.
Išties, kelionės tikslas - jūra. Didis ir kartu toks menkutis, nes tiek visko ir kartu nieko jame telpa. Bet aš nemoku paaiškinti. Ir nežinau ar čia tų žodžių išvis gali prireikti, nes kas pamilęs jūrą, mane supras, koks malonumas gali būti priėjus jūrmališką jūros krantą pagaliau pajusti VISA SAVIMI tikrą tylą, jaukią melodiją kūne, harmoniją ausyse, nenusakomą bangų raminantį ošimą ir tyliai pagalvoti - dabar išties jauti, kad gyveni.
Ir visai nenuostabu, kad po to jūrą sunkiomis minutėmis regi visur, kur pasiekia ausis panašūs garsai į ošimą, kur norisi matyti raminančias jūros bangas - pati juk jas nupiešei, kad būtų lengviau gyventi.
Po to gali sekti gražūs sostinių senamiesčiai ir dar gražesnių teatrų paieškos, kūno nebelaikančios kojos ir menkutis nuovargis. Bet žinai, kad iškentėsi viską, nueisi 30 ir daugiau kilometrų per vieną naktį, užmigsi pakelės kavinėj kažkuo primenančioje Rusiją, pasiklysi toli toli nuo Rygos centro, bet rasi galiausiai visus kelius, nes kam nebūna? O pasiklysti kelionėse, ypač kai neskubi ir keliauji be didžiulio svarbaus plano, yra kažkas šiurpiai malonaus, labai intriguojančio ir taip jaukiai savo - visada mėgau naujus kelius net jei neatradusi esu ir senų.
Ir koks skirtumas, kad kūnas suglebęs nuo jėgų apleidimo, svarbu, kad būtų jų viduje - įsimylėjęs miestą leidiesi kelionei atgal su malonia mintimi, kad, kaip simboliška, ne į namus šįkart, o į teatrą (išties, tai namus - gal tikrai?) ir viskas tampa prasminga, sudėliota ir ramu.
Pasakysiu tik tiek, kad galėčiau šitaip ir savaitę autobuso ratais dardėti, galėčiau niekada ir negrįžti (taip, sau pamelavau tik ką), galėčiau metų metus sustoti arbatos (nes kavos jau nebegeriu) kažkokioje stoty ir nepamiršti perskaityti parduotuvių pavadinimų, bei, kaip visad, pasiklausyti, tenykščių kalbos. Visada pabandant save įsivaizduoti jų vietoje arba sukurti jų istorijas - kur eina ir kas jų laukia namie. Dairytis pro langus ir lyginti matytų šalių peizažus - kas kad tiek mažai jų matei.
22 metus nuoširdžiai nemokėjau/negalėjau/nekenčiau (vadink kaip nori) keliauti. Visos mano kelionės iki čia ir dabar buvo pasmerktos nesėkmei, nes trečią kelionės dieną jau rinkdavau ašaras, paguldytas pusryčių lėkštėse ar kavos tirščiuose - ir viskas iš ilgesio. Taip tik atrodo, kad galėtume išgyventi be visko, kas supa. bet pabandyk išvažiuoti ir kokie brangūs taps namai, katės kailis ir kasdieniai žmonės. Atrodo, vos atsisveikinai, o jau norisi vėl apkabinti, o ir ką darysi su savo begaliniu jautrumu ir neišbarstyta meile viskam? Net ir svetimoje šalyje - tik grįžti atgal. Todėl ir grįždavau ir oriai teigdavau, nieko neslėpdama - na, nekenčiu keliauti.
Bet.
Kažkada net ne savo noru pabandžiau keliauti po Lietuvą - šiek tiek ir visai trumpai. grįžusi sau pasakiau - tai nuo šiol jokių NE? Viskas tik dėl to, kad pamilau jūrą ir pajaučiau, kad keliaudama ne tik pasiilgstu, bet ir labai įsimyliu - vietas, žmones ir vidinę harmoniją. Kai klevų sirupas tampa kasdienybe, norisi ją sutrikdyti, todėl drąsiai ardžiau ir niekinau savo nusistovėjusias normas, aklai ir be jokios meilės priešgyniavau sau pačiai, daužiau kelionių stereotipus ir nejučia svajojau apie kelionę - su savimi ir po save, bet jokių būdu ne be kavinių ir bemiegių naktų.
Nesakau, kad daug visko pamačiau šitaip niekingai ardydama savo nekelionių tinklą, tačiau - išties pamilau šitaip eidama prieš save, pamilau keliauti.
Keltis klaikiai anksti, nes degi noru palikti šią šalį, viskas skubomis, o ko gali prireikti? Vis tiek nežadi nei miegoti, nei ilsėtis, tik keliauti, kvėpuoti ir leisti į save visą ramybę ir harmoniją, o kad viskas susilietų ir vėl grįžtum laimingas ten, kur rutina kartais nemoka išeiti.
Kelionės tikslas visai menkutis, bet man didis labai - Ryga. Ne atstumu ar kelionės ilgumu, o laukimu ir šventu tikėjimu, kad ten bus gerai, bus ir aš atsitiesiu ir jaukiai balansuosiu su jūra, nes vien žinojimas, kad laukia jūra, yra vertas visų pasaulio kančių - viskas tampa gražu, gaivu, lyg iš anksto ruoštumeisi draugystei su beveik nepažįstamąja, nors šiaip ji tave žino kuo puikiausiai, tu ją irgi neblogai, bet teigi sau, kad ne, ji dar man ne kokia draugė, nes aš, pavyzdžiui, visad per daug tikiuosi iš draugų, o po to nusiviliu, o jūra nusivilti - neleisiu net paklausti, ar kada manei, kad šitaip išvis galima.
Išties, kelionės tikslas - jūra. Didis ir kartu toks menkutis, nes tiek visko ir kartu nieko jame telpa. Bet aš nemoku paaiškinti. Ir nežinau ar čia tų žodžių išvis gali prireikti, nes kas pamilęs jūrą, mane supras, koks malonumas gali būti priėjus jūrmališką jūros krantą pagaliau pajusti VISA SAVIMI tikrą tylą, jaukią melodiją kūne, harmoniją ausyse, nenusakomą bangų raminantį ošimą ir tyliai pagalvoti - dabar išties jauti, kad gyveni.
Ir visai nenuostabu, kad po to jūrą sunkiomis minutėmis regi visur, kur pasiekia ausis panašūs garsai į ošimą, kur norisi matyti raminančias jūros bangas - pati juk jas nupiešei, kad būtų lengviau gyventi.
Po to gali sekti gražūs sostinių senamiesčiai ir dar gražesnių teatrų paieškos, kūno nebelaikančios kojos ir menkutis nuovargis. Bet žinai, kad iškentėsi viską, nueisi 30 ir daugiau kilometrų per vieną naktį, užmigsi pakelės kavinėj kažkuo primenančioje Rusiją, pasiklysi toli toli nuo Rygos centro, bet rasi galiausiai visus kelius, nes kam nebūna? O pasiklysti kelionėse, ypač kai neskubi ir keliauji be didžiulio svarbaus plano, yra kažkas šiurpiai malonaus, labai intriguojančio ir taip jaukiai savo - visada mėgau naujus kelius net jei neatradusi esu ir senų.
Ir koks skirtumas, kad kūnas suglebęs nuo jėgų apleidimo, svarbu, kad būtų jų viduje - įsimylėjęs miestą leidiesi kelionei atgal su malonia mintimi, kad, kaip simboliška, ne į namus šįkart, o į teatrą (išties, tai namus - gal tikrai?) ir viskas tampa prasminga, sudėliota ir ramu.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)