Kažkada atrodė nepasiekiamybė, utopija ir, mažų mažiausiai, fejerija.
Bet viskas juk teka.
Šiandien sutikau žmogų, kuris ištarė - tu šaunuolė, kad darai. O, atrodo, kad aš čia nė piršto nepriliečiau. Nors puikiai žinau, kiek miego akimirkų tam paaukojau.
Visada tikėjau, kad turi kažkada tai įvykti, gal tik rišliai nesuformulavau to savyje. Visada viduje gyveno kažkoks pojūtis, kad bus daugiau, kad privalo būti, kad tai, ką darome, tampa užkulisiai, o scena reikalauja visai ko kito.
Jei paskaičiuočiau, kiek eilėraščių per šiuos metus parašiau čia-dabar be jokio įkvėpimo, tik žmonėms padedant, renginių metu, kuomet niekas neleidžia laukti nakties meto ar didesnio įkvėpimo, būtų jau gal arti 100. Ir norinčių niekad netrukdavo, greičiau jau - buvo pernelyg daug jų, virtinės gyvų žmonių, beorės oazės.
Vieną kartą buvau ištarusi - ne. Kai supratau, kad virstu grafomane, o kurti - tiesiog nebeišgaliu. Galvojau, ties čia ir sustosiu. Galvojau, gal jau viskas, jie mane pamirš, aš - tik popieriaus lapui.
Esu silpnavalė, ypač prieš tikinčių kūryba žmonių akis. Jie tave visą pasiima, sutinka pasimetusį žvilgsnį, išgliaudo nerimą ir apkabina, o tu lieki toks tiek daug atidavęs, bet gavęs dar daugiau. Todėl ligšiol rašau renginių metu.
Normalus poetas išsigąstų, jei sužinotų, kad šitaip darau. Bet aš juk niekad nebuvau normali, o ir nenorėjau ja būti. Ir net jei virsiu grafomane, dėkosiu, kad patyriau šitiek daug.
Žmonės eina vienas paskui kitą, o tu jų klausi - ką veiki, ko nori šiame gyvenime, kas tu, kodėl čia? O tu pasilenkęs ties popieriaus lapu nieko nematai - nei veidų, nei žmonių. Žodis, popierius ir tu. Galva visada įsiskausta, nors šią man skauda velniškai retai, ties smilkiniais sproginėja įtampos galia, akys stačios, galva sukasi į milijonus pusių, kojos, jei atsistotum, seniai nebeišlaikytų. Po to visuomet turiu griūti į lovą, bet visuomet, pagal tradiciją, einame švęsti, įsijautusi į aplinką, o ne į save, tik šypsausi, nes nuovargis geras, po velnių, nors ir skausmingas. Nuovargis visai nevienadienis, tačiau jau žinau, kam ryžtuosi. Savaitę kitą jausiuosi ne savyje, nemiegosiu, negalėsiu rašyti, sakysiu - daugiau nieko niekada, prisižadėsiu. Bet tokia tik silpnumo akimirka. Po to vėl imsiuosi visko iš naujo, sakysiu DAROM ir visko lauksiu bijodama ir labai tikėdamasi, kad praeis sklandžiai be jokių bet ar tačiau.
Tokia yra tamsioji pusė, kurią drąsiai prisiimu kas kartą, nes geroji blogąją atsveria kokia tona ar net daugiau. Žmonės - jie yra čia auksas. Jie ateina šypsodamiesi, nežinodami, ko tikėtis, ko laukti, jausdamiesi kiek nejaukiai (nes ką čia su manim?), mes stengiamės nuraminti, nes įtampos viduje ir taip beviltiškai daug. Laukia šilti pokalbiai apie viską ir nieką, daugelis sako, kad niekur niekad dar šitaip nebuvo, kad gera, gera šitaip būti, būna, sako, kad pakvies mus į kitus renginius, kad jauku, neįprasta ir, žinoma, netikėta, apdovanoja šypsniais, neatitraukia akių. Tu privalai būti beprotiškai geras psichologas, klausytojas ir dar poetas - vienu metu. Bet juk tai visai lengva, kai šalia šiluma pulsuojantys žmonės. Labiausiai myliu tą akimirką, kai įteikiam portretą ir eilėraštį - būtent tada žmonės ir įkvepia šitos veiklos niekad nebaigti. Jie nustemba ir neranda žodžių, dėkoja ir apkabinę ilgai laiko, visko gražaus linki ir pažvelgia spindinčiomis akimis, sakančiomis TU PRIE ŠITOS MANO LAIMĖS PRISIDĖJAI. Ir tu supranti, kad nieko geriau būti nebegali, kad tu eisi, versiesi kūliais, klupsi, bet - niekada nenustosi šitaip stebinti ir šitaip veikti.
Paroda atsirado tarsi atskaitos taškas, kažkada pasvajojom, o po mėnesio - jau realybė. Norėjom parodyti kažką akivaizdaus ir jau sukurto (o ne kuriamo vietoje), norėjom pasidalinti tuo, prie ko buvo dirbta ištisus metus ir į ką dar sunku žiūrėti ramiai, norėjom tobulėti ir keistis. Paroda, mano manymu, geriausias įvertinimas kuriančiam, kad ir ką ja nori parodyti. Niekas nenustelbs momento, kuomet visi atėję suguža prie pakabintų darbų, išsamiai analizuoja, komentuoja, bando rasti save juose, pritaikyti savo vidui bent vieną eilutę ir džiugiai nusišypso radę kažką bendro ar artimo. Po to tik girdi sakomus ditirambus - kur dingo padėkos žodžiai? Palikai kišenėse, kaip visada, nes taip ir neįpratai, kad kūryba gali būti giriama ir gausiai. Nuleidi akis į šoną, nusišypsai ir išrausti - ačiū, kad atėjot, kursiu ir toliau, na, bent bandysiu.
Po savaitės jau maniau, kad viskas, baigėsi pasaka, visi nutilo. Galvojau, vėl šypsosiuos tik sau ir pati savo eiliukams. Bet - žmonės vėl. Sutikti seni pažįstami, nauji draugai, bičiuliai sutikę šypsosi, lyg akyse būtų užrašyta NA, TAI SVEIKINU arba mąsliai GIRDĖJAU, PARODĄ ATIDARĖT?. Tada nustembi, nusišypsai viduje labai stipriai, išorėje kiek tvardaisi ir pradedi pasakoti, kviesti, dėkoti sau, kad išdrįsai paklausyti svajonių. Labai gražus laikas, kai žmonės, vieni iš kitų išgirdę, vis pasveikina, vis sustabdę paklausia, vis pasidomi, vis kas paklausia apie ateinančius renginius, vis grįžtu į muziejų, nes jau tapo namai. Atrodo, kad žmonėms reikia šitaip būti kartu su mumis, o aš tam visai neprieštarauju - matyt, jau rado šviesą sau artimą mūsų darbuose, jei grįžo vėl, o gal tik dabar susirado.
Tik vieną težinau šiai akimirkai - be galo daug durų, kurias norisi praverti ir be galo daug abejonių, kurias užgesinus, durys, rodos, atsiveria pačios. Mums taip buvo. Eikime keliu, kuriuo maga eiti, kuris traukia nežinoma magija, patrauklumu ir šviesa - širdis čia tavo kelrodis. O visą kita tu žinai. Daryk.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą