Viskas eina ratu, nors net nepaėmei į delną tušinuko, o linija juk nenutrūkstanti.
Kartais atrodo, kad reikia viską užbaigti, nes jau užtenka tų bemiegių naktų, surijančių visą miego laiką, visko jau užtenka, vakar tokiame diskurse ir sėdėjau - visur pabūnu, kur numatyta, o po to padėsiu tašką, šitaip galvojau dienos vidury.
Kaip gerai, kad kūryba - ne tik skridimui, bet ir kritimui.
Dažnai atrodo, kad patys nejausdami artėjame prie pabaigos ir taip pat dažnai atrodo, kad tai pabaigai trukdyti visai nereikia, bet - man nutinka šitaip, kad visad jai sutrukdo kiti.
Vakare grįžau namo, tvirtai prisižadėjusi eiti tolyn nepaisant jokių pabaigų, eiti kaip mokame ir viskas - toks šviesus ir tikėjimo pilnas atrodė tas pasižadėjimas.
Nors - juk taip paprasta tikėti, kai tuo pačiu tiki ir kiti, kartodami, kad viskas bus ateity ir bus labai gražu, nežinau, kiek tos šviesos liktų be kitų pagalbos.
Gėlėmis nešina bėgi gatvėmis, smėlynais, saulė jau seniai nusileido, jos ir nereikia, nes šviesos ir taip užtenka tos vidinės, išeini iš centrinės miesto dalies, visi keistai šypsosi, o tu dabar viena eidama težinai, kad viską padarytum, jog ši akimirka sustotų, nes - labai gera žinoti/jausti kad muziejuje palikai savo darbuose dalelę savęs, kad renginių metu pagaliau jautiesi tvirtai, o žmonių neužgęstanti šviesa - o kad kasdien primintų, kaip reikia nešti kūrybos kryžių! Neščiau šypsodamasi, be jokių aimanų ir nuovargių, tikėčiau ir neščiau - nešu ir dabar, tik kartais pritrūksta ryžto ir tikėjimo.
Jei man visuomet kartotų tokius ditirambus, kokius girdžiu dabar kasdien, net negalvočiau turbūt ar verta kurti - rašyčiau ir kentėčiau, nes juk Čechovas rašė, kad kančia - geriausias būdas eiti kūrybos keliu. Jei ši pasaka niekada nesibaigtų, turbūt neturėčiau kūrybinių krizių, turbūt niekada nesusimąstyčiau, kad galbūt reikia padėti tašką, niekada nepaklysčiau, nes žmonių tikėjimas - it kryptis ir esu laiminga, kad bent dabar turiu šitokią laimę rašyti ir žinoti, kad visuomet bus skaitytojų, nes be jų - aš juk niekas, nors žinau, kad rašau vis tiek tik sau, bet visuomet magėjo pasidalinti ir sulaukti atgarsio, nuo pat pradžių pradžios man tai prilygo katarsiui, kūrybos džiaugsmui ir įkvėpimui, kurį pasiėmusi mielai išdalinu vaikščiodama kūrybos keliais.
Po tokios šviesos keliu širdį dar daug kur, kur kažkada sakiausi, kad man tai - nepasiekiama, baisu, pernelyg sunku, kad niekada niekada niekada, tik ne aš! Šiandien vakare - kalbėjau apie poetės kelią ir profesiją vaikų namuose.
Man tai buvo pirmas kartas vaikų namuose ir turbūt daugiau davė tas apsilankymas man nei patiems vaikams, o juk dėl jų ir ėjau.
Čia jautiesi toks silpnas ir menkas, taip sunku kalbėti ir būti, užtektų pabūti minutę ir viskas viduje apsiverstų kitaip nei buvo ligi šiol, norisi pabėgti, išeiti, išsmukti, nes atrodo, kad į tave žiūri išdykusios, bet tokios liūdnos akys. Šimtai jų. Jos gali žvalgytis, kuomet tu kalbi, leisti sau šnibždėtis, išeiti, bet tu nieko negali padaryti, negali liepti klausyti, nes jie ir taip tau kaip žmogui jau davė per tas kelias buvimo kartu valandas šitiek daug ir todėl kalbi ir žinai, kad jei tavo balsas jų ir nepasieks, jų balsai pasieks tave.
Norisi jiems perduoti kažkokios šviesos, tikėjimo, kad jūs išeisite į gyvenimą ir viskas bus gerai, tereikia dirbti ir siekti, bet nieko panašaus jiems nepasakai, nors ir matai su kokiu nuoširdžiu smalsumu jie klausia klausimų, nori viską sužinoti, pamatyti, paliesti, išgirsti, nori duoti jiems tiek daug, bet galiausiai pabijai ir duodi tik mažytę 15min pamoką, kaip prisijaukinti žodį, kaip pati ėjai link poetės statuso - kartais tiek daug žadančio, o kartais sunkaus ir nepakeliamo.
Jautiesi lengvas, pasisėmęs kažkokios nenugalimos jėgos, žinai, kad dar grįši ir kitąsyk nebebus tiek baimės, tiek nepasitikėjimo, tiek nedrąsos, kad nebebijosi prieiti, paklausti, pasakyti kažką gražaus, norėsi pabūti ilgiau, nes atrodys, kad kažkokia šviesi idėja ir viltis čia laiko ir viskas, ką nori pasakyti - bus jiems perduota.
Išeini liūdnas, bet palytėtas kažkokios šviesos, išsivalęs nuo neigiamų minčių ir graužiančių rūpesčių, viskas tampa kažkaip ne taip svarbu, o kažkas buvę nesvarbu - susvarbėja.
Nežinau, kur toliau mus nuves šis kūrybinis kelias, o ir nenoriu žinoti, nes ateitis juk mums nežinoma. Noriu burti sau šansus, daug tikėti, į kišenes dėtis kitų sakomus ditirambus ir nebegalvoti, kad tai nebeturi jokios prasmės, nes, dabar žinau, tikrai turi.
Linkiu kiekvienam šitaip save pamatyti, kiekvienam pakeliauti po labirintus (savo ir kitų), žvilgtelti į save liūdnomis vaiko akimis ir suprasti, kad kiekviena gyvenimo plytelė turi savo šviesą ir savo žingsnį. Ne imti, o duoti - pamatysi, kiek atrasi. Ieškok.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą