Kodėl rašau? Arba rašyti tai viduje susidėti taškus ant visų i

Kūryba - kilimas ir kritimas. Nieko neišskiriant.



Kai manęs paklausia, iš kur semiuos įkvėpimo rašymui, aš dažnai iš karto nerandu atsakymo. Nes man visuomet sunku paaiškinti tai, kad mane įkvepia viskas, ką patiriu gyvenime - netektys, džiaugsmai, meilės, katarsiai ir neviltys. Išties VISKAS - net sutikto žmogaus keli ištarti žodžiai ar pasikeitęs oras, sutikta gatvinė katė ar iškeptas, pagaliau gerai pavykęs, pyragas. Žinoma, knygos, spektakliai, laiškai, pokalbiai. Man gražu, kad įkvėpimas ateina kada pats panorėjęs, aš jam niekada neliepiu grįžti, nes jis žino, kad vis tiek, kada tik ateis, aš jo lauksiu.Labai myliu tą įkvepianti supurtimą - būtent taip jį vadinu. Kai visa esybe pajauti, kad esi per pilnas gyventi šiai sekundei, kad privalai kurti, nes kitaip sprogsi. Skausmingi dažnai tie supurtimai būna ir begaliniai, bet žinai, kad jam atėjus, sukūrus, išbraukius dešimtis eilučių, palikus tik gal kelias, bet šiam momentui labai svarbias, jis pasitrauks. Ir bus taip lengva. Išties lengva, žymiai lengviau nei buvo prieš tai.

Bet juk neatsakysi žmogui į klausimą, kas įkvėpė kurti, tokiomis litanijomis. Todėl visada sutrinku. Visada sakau - įkvepia teatras ir gyvenimas. Arba išvis palieku sutrikimo pauzę ir nieko neatsakau.O gal išvis nežinai, kas tave įkvepia, kas tada? Gal mane kiekvienam kūriniui įkvėpė skirtingi išgyvenimai/dalykai/žmonės ir taip toliau? Gal kiekvieno poeto įkvėpimas kitoks, todėl savąjam duodu visišką laisvę ir nenoriu , kad jis prarastų savastį. Jis mane pažįsta, turbūt tai svarbiausia. Ir aš jį, bet tik truputį. Iš supurtimo.



-Kodėl rašymas?

Kartais paklausia, dažniausiai nerašantys žmonės, bet juos juk ir norisi atvesti į rašančiųjų pasaulį ar bent jau supažindinti, kaip čia viskas vyksta. Ir aš vėl sutrinku.
Rašau todėl, kad rašymas - mano kalba. Visuomet, kai reikia kalbėti viešai, žinau, kad to nepadarysiu gerai, nes mano tikroji kalba - rašymas. Jos negaliu numesti, padėti į lentyną, pamiršti. Tiesiog negaliu.
Labai anksti supratusi, kad žodis - man artimi skiemenys, be kurių negalėčiau išgyventi, leidau save jiems prisijaukinti, atradinėti, ieškoti, dalintis.  Nekalbėti galiu, nerašyti - niekaip.
Tiesiog leidau šitaip sau būti. Vaikystėje ir dabar - su knyga, su žodžiu, su sakiniais, rašikliu rankoje, senais sąsiuviniais. Tai mano saugus gyvenimas, kuriame jaučiuosi savimi. kartais atrodo, kad žmonės trukdo tą tylą ir saugumą, Kartais norisi pasislėpti tame žodžių kiaute ir būti begales dienų.

Kuomet močiutė vaikystėje pasidalindavo savo kurtu eilėraščiu, nedrįsdavau pasakyti nieko blogo, gal tik kelias gramatines klaidas ištaisyti. Akimis į save siurbdavau tas sakinių nuotrupas ir suskiemenuotas galūnes, stengdavausi paimti į save eilėraštį visą visą, lyg popierių tuščia paliekant - tokios brangios man buvo tos eilučių dalybos. Pykdavau ant savęs, nesuprasdavau, kodėl aš negavau šitokios kūrybos dovanos, kokią turi mano močiutė. Visada žinojau, kad knyga ir žodis - man brangiausia, bet aš juk norėjau eiti daug toliau.  Statyti savo knygų namus, kurti pati jose eilutes, dar vaikystėje tolimoje mačiau knygų anotacijas, iliustracijas, viršelius, leidyklų pavadinimus - viską taip ir mačiau atviromis akimis.

Klausdama savęs, kodėl taip sunkiai randu kelius iki poezijos, pradėjau kurti prozą. Rašydavau daug, laukdavau tų įkvepiančių supurtimų, pilni sąsiuviniai buvo primarginti žodžiais, kiekvienas langelis turėjo savo raidę, kiekvienas kūrinys - pavadinimą (užtat su šiais dabar žymiai sudėtingiau).
Rašydama daug mokiausi ir daug išmokau, daug supratau, daug atradau, rašydama padėdavau sau viduje pamatus ir išmėtytus kablelius, taškus ant i, nutrindavau juos sakinių pabaigose. Rašyti - tai suprasti, nes labai daug kas atsiveria tik rašant. 

Poezija atėjo pati, kai jau nebesibeldžiau į jos duris, kuomet nebemėčiau akmenukų į jos langus. Tiesiog šitaip - atėjo ir pasiūlė bendradarbiauti. Kantriai mokiausi, naktimis vietoj vandens gerdama ašaras, plėšydavau lapus, siekiau tobulybės. Nelaimė, tik daug vėliau atėjo suvokimas, kad tobulybės kūryboje nėra, kad reikia daug dirbti ir užsiimti ne tik savistaba, bet ir aplinkinių, aplinkos stebėjimu, po visko - refleksija. Tik po ne vienerių kūrybos metų atradau, kad reikia labai daug žinoti ir mokėti, būti labai išsilavinusiu, daug skaityti, rašyti, analizuoti kūrinius, diskutuoti su kitais poetais, semti į save kiekvieną smulkmeną ir nieko nepraleisti pro akis, būti atidžiam viskam, net jei tai ir atrodo nereikšminga iš pirmo žvilgsnio, gerti į save kiekvieną gyvenimo gurkšnį - tokia išties yra kūryba. Tik tokiu būdu gali gimti nauji kūriniai, tik tokiu būdu galima gyventi ir eiti poezijos keliu.

Dabar, kai man močiutė parodo savo eilėraščius, aš jiems drąsiai žeriu kritikos strėles, nes žinau, kaip tai neįkainojama. Kritika ne tam, kad mestum akmenį, o tam, kad padėtum gyventi. Ir kai ji manęs paklausia, kaip aš taip lengvai rašau poeziją, aš močiutei teatsakau - tai mano kalba ir mano oras, kuriuo sunku kvėpuoti, bet be jo uždusčiau, todėl kaip galiu nerašyti?

Aš dabar nelaikau savęs poete, ja mane laiko kiti. Poezija man yra vienas iš būdų kalbėti ir dažniausiai būti išgirstai. Tai man nėra atsipalaidavimas, tai jau greičiau sunkus ir alinantis darbas, kurį dirbu su didžiule meile ir atsakomybe. Esu dėkinga poezijai, kad išmokė mane stebėti pasaulį, žmones ir save, už tai, kad išmokė iš savęs reikalauti be galo daug, už nepraeinantį domėjimąsi literatūra, už kartais beprotiškai sunkias akimirkas, kuomet vardan gero eilėraščio galėtum savaitę badauti, o jis, niekšiukas, nepasirašo ir galiausiai už tai, kad su ja - žymiai žymiai lengviau (iš)gyventi.


Linkiu nelaikyti eilučių savyje, užrašyti - vakar to linkėjo vienas iš kūrėjų, pasidalinęs savo kūryba mūsų organzuotame kūrybos vakare. Žinau, kad tokių vakarų dar bus, nes poezijai reikia neribotų erdvių, kur būtų gera tiesiog šitaip paprastai, ausims klausant, skaityti.


Geras stilius glūdi širdyse - nebijokite jo ieškoti.


mp