„Nedaryk nieko, nes dvėsi - ir būsi užsitarnavus dvėsimą tuo smarkiu lėkimu nežinia kur. Kokį velnią vejuosi? Savo neviltį? Iš ko ji kyla? Kodėl visko per daug - tarsi reikėtų kuo skubiau atsikąsti, nes nespėsiu. Įspūdžių godus charakteris nusibodo man taip baisiai, kad nemoku apsakyti.“ (.A.U.)
Kartais galvoju, kodėl tiek daug imuosi.
Aną savaitę viena bičiulė ėmė ir pasakė:
-Tu nebedaryk tiek daug.
Sakau:
-Bet kodėl? Juk patinka man, išties patinka.
Ji:
-Nejau nematai, kad nespėji? Na, nebent tau pačiai taip gerai...Daryti šitiek daug.
Po to dar visą vakarą sėdėjau ir galvojau, kodėl aš šitaip. Išties, kodėl niekada nemokėjau būti tik vienoje vietoje, apsistojusi kaip normalus sėslus žmogus, dirbti viename darbe, organizuoti vieną dalyką, būti užsiėmus tik su vienu projektu, galų gale, bendrauti tik su vienu žmogumi vienu sykiu?
Jei darau, tai tiek, kad po to keikiuosi garsiai, kodėl imiausi šitokios gyvenimiškos naštos ant savo kupros, prisižadu, kad nebesiimsiu niekada gyvenime penkių projektų iš karto, nesutiksiu tą pačią savaitę dalyvauti trijuose renginiuose ir dar pati du organizuoti, nesutiksiu rašyti visur, nors man gal visai neįdomu ir po to aš negaliu ramiai miegoti, nes springstu nuo nepadarytų darbų, nesutiksiu visada padėti ir būti tuo, kas net nemoku būti.
Niekada nemokėjau atskirti ribos, kiek galiu ir panešu, o kiek - jau nebe. Visada mėčiausi, springau savo pačios darbais ir surikiuotais priminimais, visos patirtys man atrodydavo čia ir dabar tokios reikalingos ir man tiek daug duosiančios, visi darbai - verti mano pastangų, laiko ir miego meto.
Naktimis nemiegodavau, o iš ryto gaudavau klausimus - kada ilsėjaisi? Niekada nebuvau labai atsakinga (tiksliau, čia mano gyvenimo tragedija ir didžiausia yda), bet darbai lyg virvė kaklą smaugdavo, o aš, vietoj miego laiko, uoliai retindavau jų sąrašą. Ir dabar šitaip darau, nes iš savo klaidų turbūt niekad nepasimokau.
Ką vejuosi? Kodėl nemoku visko daryti lėtai, atsirenkant ir kažko nesivejant?
Kada sustos įspūdžių godus charakteris trokšti visų pasaulio skonių ir darbų?
Kada išmoksiu, kad reikia gyvenimo keliu eiti lėtai ir užtikrintai, o ne lėkti lyg bėgant nuo kažkokio pasiutusio noro pasiekti kažką nepasiekiamo?
Kodėl nemoku atsirinkti ir planuotai įgyvendinti viską, kas įdomu, o ne viską, ką reikia ir kas kažkada atrodė būtina?
Kai sustoju nuo šitokio lėkimo, visuomet kažko trūksta. Nemoku eiti lėtai, turiu būti visur ir viską patirti.
Kai prisižadu, kad nebebūsiu tokia aktyvi, žinau, kad pasižadėjimą jau kitądien sulaužysiu.
Kai iš vidaus sklinda entuziazmas, sumišęs su nuovargiu, fizinių jėgų pakanka viskam ir pirmenybę teikiu entuziazmui. Kai degu idėja, galiu pamiršti miegą.
Žinau, kur tai mane nuves. Žinau, kad po daugelio metų klausiu vėl savęs, kur lėkiau šitiek metų. Ir kur dar lėksiu. Taip ir nesužinojusi, ką vejuosi. Galbūt pačią save.
Tik viena žinau - toks bėgimas yra mano savirealizacija.
Įspūdžių godus charakteris nenusiramins, rytoj vėl dirbsiu per kiaurą naktį, o savaitgaliais vėl neprisiminsiu, ką reiškia poilsis, darysiu penkis darbus ir vėl sutiksiu bendradarbiauti ties trimis projektais iš karto, po to gailėsiuosi, keiksiuosi, liesiu ašaras ir gersiu karčias kavas, bet šitaip, kas žino, gal pasivysiu gyvenimą.
O gal iš tiesų, šitai ir yra gyvenimas.
Ateisiu pirma, išeisiu paskutinė - kol nebebus, kur save padėti. O kad visada bus - esu tikra.
Savo kelio ritmą nustatome patys, pieštukai mūsų rankose. Nupiešk.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą