-Aš nebeturiu jėgų tavęs nemylėti.
Apibūdins kiekvieną mano vidaus kertelę, užsigeriamą raudonu vynu...
Žingsnis pirmyn - du atgal. Du pirmyn - trys atgal.
Ne sportas čia ir ne matematikos pamoka, o tik (net) gyvenimas. Taip dabar gyvenu.
Dar niekada nebuvo taip ramu ir dar niekada nebuvo taip liūdna. Ramus liūdesys, o išliūdėti reikia - taip man dabar pasakytum. bet, žinai, gal jau tavo patarimų nebeklausiu.
Leidai man šokti mano gyvenimo šokį su klaidomis ir užgaidomis - taip, kaip pati norėjau, suteikei man didžiulę laisvę, gal net išlaisvinai mane iš mano baimių ir netikėjimų. Leidai man siekti savų svajonių ir tikau tau tokia, kokia esu. Visada tikdavau. Ir verkianti ir rėkianti, ir apsikamšiusi penkiomis kaldromis, o juk šalta buvo viduje, o ne išorėje...
Leidai man tiek daug, kad pamiršai save, išmėtei į gabaliukus ir palikai susirinkti benamiams. Netausojai savęs ir net nežinojai kaip svajojama, kai aš tuo tarpu tik tuo ir gyvenau - svajonėmis.
Iš gyvenimo ėmei tiek mažai, kad žiūrint skaudėdavo širdis, todėl skatinau ir tiesiau kelius tau, nors tau ir atrodė, kad tu kelių niekad neprireiks.
Kol aš degiau žmonėmis, tau jų net nereikėjo.
Kol aš siekiau, tu save smukdei.
Kol aš svaigdavau iš malonumo realizuodama savo svajones, tu savųjų net neturėjai.
Aš gimiau degti, o ne rusenti ir, kad ir kiek bandyčiau uždegti ir tave, kodėl nepasiduodi tai liepsnai?
Aš gimusi eiti, bėgti, o tu - stovėti vietoje, mano kryptis ateitis, o tavoji - dabarties taškas, mes žiūrėjome skirtingomis kryptimis, todėl vėjai nebuvo mums palankūs.
Netyčia užsibuvai - tiesiog atrodei vertas - kaip tinka dabar šie žodžiai iš I.N. dainos.
Šiandien manau, kad dar vienu vitražu pasipildys manoji gyvenimo kolekcija - ramumo ir duženų vitražu. Bet dar nieko nedrįstu spėlioti.
Viena težinau. Kol tu savąjį gyvenimą prisiruoši gyventi, aš saviškį spėsiu jau ir nugyventi.
Vėjo glamonės stiprios kaip niekad, o knygų lentynose daugėja. Tebūnie. Iš naujo pamilau Kalėdų laukimą, nes labai patinka kažko ilgėtis. Geriu arbatą vietoj kavos ir stebiu praeinančias kates/
Ar ne keista, kad kiekvieną žiemą palydžiu prie išėjimo po vieną savo širdies pakeleivį?
Matyt, žiema geriausiai tinka atsisveikinimams, nes kai sninga, niekas nemato tavo ašarų.
Jei dar jauti, kovok, įrodyk, kad tavo vietoje neprivalo būti kitas.
O jeigu ne, tebūnie paskutinis arbatos puodelis kartu.
Nepyk, šįkart deserto prie jos neparuošiu.
