mūzos trys it paukščiai

Kol sėdėjau bedugnėj, įkvėpimas gėrė kavą senojoj virtuvėj.
Sėdžiu ir dabar, tik tyliai sau pasakiau, kad reikia. Ir jis grįžo.

Kaip kad vakar sau pasakiau- turi būti kaulų čiulpų donore. Nors kraujas- didžiausia fobija, dabar ant dešinės rankos nešioju apyrankę "Būk geras" ir laukiu skambučio. Kuris reikš, kad manęs reikia.

Laukimas. Gal jis paskatino įkvėpimą.
Mano mintys it pamišę paukščiai- lakioja, sugrįžta, pasėja fantazijos, pranyksta.

O paskui- į tamsą.

Ir gimsta štai kas:


Sakė, reikia mokėti paleisti.
Dar prisijaukinti- it katę ar liūtą.
Sudaužius puodelį- atsiprašyti
Ir nesupykti net jei skaudžiai žeidžia.
Po to visi sueis išvien
Palikę viską- darganas, skausmus.
O mūsos trys, atrodo,
Guodžia, šildo
Ir retkarčiais šypteli slapčia.
Tik kartais norisi patarti
Praeiviui nuliūdusiam, šaltam
"Nueik į teatrą ir įkvėpk"
O paryčiais katė nebyliai klaus
Ar kuriu, nes reikia.
Prisijaukinau, paleisiu-
Ar sugrįš it paukščiai?
O kitą dieną sau šypsosiuos-
Už įkvėpimą ačiū.
Ir- į laisvę?

Myliu vienatvę, kai žinau, kad tuoj kažkas pareis.

Jie sakė, kad viskas baigės, o man dar tik prasidėjo. Nes jau išmokau prijaukinti. Savo dienas it arklį.
Jis pašnibždėjo, kad gyvensim. Kaip gera žinoti, jog ateis. Kažkas ateis.
Jei nebūčiau čia, dabar ganyčiau savo silpnumo akimirkas. Po vieną.
Jei nebūčiau čia, dabar skinčiau gervuoges iš seno apžėlusio miško ir gerčiau gaivią kavą. Iš nuosavos virtuvės.
Jos nuėjo it paukščiai nuėjo, o aš likau bešaukianti "Mūza, nejau ten tu buvai? Nejau?"


Po to visi sugrįš, o aš žinosiu, žinosiu, jog tuoj kažkas pareis. Jau greit.


ir tik aš viena žinau, kad visos penkios eilutės prasideda raide J.

Į lietų

Jis užsidegė cigaretę ir tarė: "Žinai, šiandien norėčiau tiesiog pabūti. Šitaip, su dūmais, lietumi ir Tavimi. Norėčiau...pagyventi"
Ir niekas, visiškai niekas nežinojo, jog tą minutę nutilo visi žaibai ir trumpam išsigiedrijo debesys. Net žolė girdėjo tylų alsavimą dūmais.

Sūpynės. Sakysi, sūpynės.
Nugairintu vėju ligi užtemimo.
Mylėsiu.


Cigaretė užgęso. Iki kito karto, kol vėl norėsis... gyventi.