Kol sėdėjau bedugnėj, įkvėpimas gėrė kavą senojoj virtuvėj.
Sėdžiu ir dabar, tik tyliai sau pasakiau, kad reikia. Ir jis grįžo.
Kaip kad vakar sau pasakiau- turi būti kaulų čiulpų donore. Nors kraujas- didžiausia fobija, dabar ant dešinės rankos nešioju apyrankę "Būk geras" ir laukiu skambučio. Kuris reikš, kad manęs reikia.
Laukimas. Gal jis paskatino įkvėpimą.
Mano mintys it pamišę paukščiai- lakioja, sugrįžta, pasėja fantazijos, pranyksta.
O paskui- į tamsą.
Ir gimsta štai kas:
Sakė, reikia mokėti paleisti.
Dar prisijaukinti- it katę ar liūtą.
Sudaužius puodelį- atsiprašyti
Ir nesupykti net jei skaudžiai žeidžia.
Po to visi sueis išvien
Palikę viską- darganas, skausmus.
O mūsos trys, atrodo,
Guodžia, šildo
Ir retkarčiais šypteli slapčia.
Tik kartais norisi patarti
Praeiviui nuliūdusiam, šaltam
"Nueik į teatrą ir įkvėpk"
O paryčiais katė nebyliai klaus
Ar kuriu, nes reikia.
Prisijaukinau, paleisiu-
Ar sugrįš it paukščiai?
O kitą dieną sau šypsosiuos-
Už įkvėpimą ačiū.
Ir- į laisvę?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą