Kažkaip liūdnokai krenta lapai- varganai gyventa.


Tąsyk ėjau senamiesčiu laiminga iki beprotybės. Iširusio vėrinio karoliukai it šilkas po kojom. Turėjau viską. Diena, pripildyta susitikimų su draugais. Rytas, pagardintas kava ir kelionė į oro uostą. Įžiebti kažkam šypseną. Įteikti gėlę už pergalę. Pietūs MC. Rankinėje- net keturi egzemplioriai laikraščio, kurio 12 puslapyje pirmas išspausdintas mano imtas interviu. Gitaros skambesiai. Vakarienė Sote. Desertui- spektaklis. Chill out'ui.

Iki pavakarių galvoje sukosi FR vaizdai ir nuoseklus ėjimas link svajonės. Lyg sapnuočiau, apsigaubus mamos pledu.

O dabar jau visą parą nepajudu apgaubta neeee, ne pledu, o šoko skraiste. Kaip taip? Nuo pat septyniolikos akylai stebėti žmones. Iš baisios tragedijos gavus pamoką. Rodos, visus šiuos dvejus metus saugojau save nuo realybės, buvau surišusi mazgais. Neleidau sau pasiduoti, verkti, būti silpnai. Dabar- aš kaip jie. Išėję. Tik palikę klausimus, pakibusius ore: kodėl? kokios priežastys? nebuvo laimingi?

Mokysiuosi gyventi. Kaip kad prieš dvejus metus, kai šoko būseną įveikinėjau kiek ilgiau nei savaitę. Skaičiau Dostojevskį, o mintyse tik augo minčių kiekis. Tik ne apie Dostojevskio skaitomą knygą. Taip jos ir neperskaičiau. Lyg ji man primintų, kiek puslapių perskaičiau net nesuvokdama, ką skaitau.

ir kodėl tik dabar, atrodo, nuėjusi visus kelius, pamačiau, kad einu ne ten?

„Kai žemė išslysta iš po kojų ir pamanau, jog blogiau būti jau nebegali, pakišu galvą po šaltu vandeniu ir atsikvošėjusi tariu sau: „gali būti daug blogiau“. Ir būna. Po šio proto nuskaidrėjimo vėl užsidedu šypseną ir drožiu remontuoti savo gyvenimo...“(Ž.)

Kol visi sumigs, skaitysiu senus laiškus.
Ir visų pradžia „Mieloji“, ir visi pernelyg sentimentalūs, kad pamirščiau savo jausmus vakarykštei dienai.
Šiaip ar taip, galėčiau išnykti.
Kartais isteriškai juokiuosi iš to noro nebebūti. Tik atveri langą, iškiši galvelę ir „Rabi, šiandien bus gera diena“. Vėl viskas kitaip.
Vakare sakysiu, kad melavo. Naktimis gersiu šiltą naminį vyną. Tą su svarainiu kvapu. Kuriuo vaišinau praeitą penktadienį.
Šiandien Vilniaus pagrindinė gatvė mirgėjo šokiais. Tuo tarpu mano galva- mintimis.

Tik iškiši galvelę ir „Rabi, šiandien bus gera diena“
Ir vėl viskas gerai, ir vėl viskas kitaip.

Parašyk laišką. Kad turėčiau, ką skaityti rytojaus naktį.

mūzos trys it paukščiai

Kol sėdėjau bedugnėj, įkvėpimas gėrė kavą senojoj virtuvėj.
Sėdžiu ir dabar, tik tyliai sau pasakiau, kad reikia. Ir jis grįžo.

Kaip kad vakar sau pasakiau- turi būti kaulų čiulpų donore. Nors kraujas- didžiausia fobija, dabar ant dešinės rankos nešioju apyrankę "Būk geras" ir laukiu skambučio. Kuris reikš, kad manęs reikia.

Laukimas. Gal jis paskatino įkvėpimą.
Mano mintys it pamišę paukščiai- lakioja, sugrįžta, pasėja fantazijos, pranyksta.

O paskui- į tamsą.

Ir gimsta štai kas:


Sakė, reikia mokėti paleisti.
Dar prisijaukinti- it katę ar liūtą.
Sudaužius puodelį- atsiprašyti
Ir nesupykti net jei skaudžiai žeidžia.
Po to visi sueis išvien
Palikę viską- darganas, skausmus.
O mūsos trys, atrodo,
Guodžia, šildo
Ir retkarčiais šypteli slapčia.
Tik kartais norisi patarti
Praeiviui nuliūdusiam, šaltam
"Nueik į teatrą ir įkvėpk"
O paryčiais katė nebyliai klaus
Ar kuriu, nes reikia.
Prisijaukinau, paleisiu-
Ar sugrįš it paukščiai?
O kitą dieną sau šypsosiuos-
Už įkvėpimą ačiū.
Ir- į laisvę?

Myliu vienatvę, kai žinau, kad tuoj kažkas pareis.

Jie sakė, kad viskas baigės, o man dar tik prasidėjo. Nes jau išmokau prijaukinti. Savo dienas it arklį.
Jis pašnibždėjo, kad gyvensim. Kaip gera žinoti, jog ateis. Kažkas ateis.
Jei nebūčiau čia, dabar ganyčiau savo silpnumo akimirkas. Po vieną.
Jei nebūčiau čia, dabar skinčiau gervuoges iš seno apžėlusio miško ir gerčiau gaivią kavą. Iš nuosavos virtuvės.
Jos nuėjo it paukščiai nuėjo, o aš likau bešaukianti "Mūza, nejau ten tu buvai? Nejau?"


Po to visi sugrįš, o aš žinosiu, žinosiu, jog tuoj kažkas pareis. Jau greit.


ir tik aš viena žinau, kad visos penkios eilutės prasideda raide J.

Į lietų

Jis užsidegė cigaretę ir tarė: "Žinai, šiandien norėčiau tiesiog pabūti. Šitaip, su dūmais, lietumi ir Tavimi. Norėčiau...pagyventi"
Ir niekas, visiškai niekas nežinojo, jog tą minutę nutilo visi žaibai ir trumpam išsigiedrijo debesys. Net žolė girdėjo tylų alsavimą dūmais.

Sūpynės. Sakysi, sūpynės.
Nugairintu vėju ligi užtemimo.
Mylėsiu.


Cigaretė užgęso. Iki kito karto, kol vėl norėsis... gyventi.