Sapnas ar realybė? Niekas nelaukta, tik labai norėta

Rytas.
Ir vėl bėgu tikrinti žinučių skyrelį telefone. Nes vis dar kartais pamanau, kad viskas tik sapnas.
Ar reikia sakyti, kaip apsidžiaugiu suvokusi, kad nieko nesapnuoju ir kas viskas vyksta iš tiesų?

Kad iš tikrųjų grįžtu švintant saulei iš ilgų pasivaikščiojimų po parkus, miestus ir vietas, kurios man iki šiol buvo paslaptis. Kad pagaliau galiu eidama per savo išprotėjusius vingius ir sielos labirintus laikyti kito ranką ir žinoti, kad esu savipakankama ir to ir tau, ir man pakanka.
Kad iš tikrųjų rūpiu su savo kvailokomis mintimis ir įkyriais klausimais.
Kad pagaliau kažkas nori užkariauti ne tik mano kūną, bet ir širdį, o galiausiai - ir pavardę.
Kad paklausus ar tinku tokia, su skausmingų skyrybų pasekmėmis, dramatišku charakteriu ir atsigaunančia širdimi, išgirstu - svarbu, kad tiktumei sau.
Kad kažkas pasiryžo suskilusią širdį klijuoti iš naujo ir mato manyje savo būsimą žmoną.
Kad važiuojant  miesto centru ir užsidegus raudonai, pasilenki pabučiuoti. Suimi mane į glėbį kaip mažą žaizdotą paukštį ir mano visos vidinės ligos ima gyti.

-Ar būsi mano žmona?
-Būsiu.

Išsiskyrusi niekaip neradau savęs. Bet kai atradau tave, radau ir save.

Ir pirmą kartą esu tokia tikra. Sapno iliuzija kartais kužda, kad negali viskas būti taip gerai. o aš sakau, kad gali. Nes pagaliau turi būti.

Vėl pradėjau rašyti. Kiek to nedariau? Grubiai tariant, kelis metus.
Vėl pradėjau tikėti, kad viskas bus.
Nes tu matai žmones Žmonėmis, o manyje  - ne tik ieškančią meilės moterį, bet ir kūrėją su savomis keistenybėmis, beprotiškiausiais dalykais ir jausmais.

Mokausi jausti, kurti ir gyventi. Iš naujo.
Atrandu savy tai, ko niekad nebuvau net ieškojusi. Nes pagaliau pavyksta save skaityti.


Nieko nelaukiau, bet pasirodei.
Ir dabar galvoju - sapnuoju ar iš tiesų gyvenu?


Mes dar pereisim daug parkų, nes su tavimi labai gera atradinėti. Susėsim dar tūkstančius kartų pasikalbėti, nes tu išmokei, kad santykiuose privalu kalbėtis. Apkabinsi mane ir pasimirš viskas, kas buvo iki šiol. Stovėsi už mane, o aš už tave - kaip ir kasdien dabar, kaip ir daugelį metų ateity.

Realybe, ačiū, kad nesi sapnas!

širdies vitražai

Nuo acenos vėl lyg aidas į širdį:
-Aš nebeturiu jėgų tavęs nemylėti.
Apibūdins kiekvieną mano vidaus kertelę, užsigeriamą raudonu vynu...


Žingsnis pirmyn - du atgal. Du pirmyn - trys atgal.
Ne sportas čia ir ne matematikos pamoka, o tik (net) gyvenimas. Taip dabar gyvenu.
Dar niekada nebuvo taip ramu ir dar niekada nebuvo taip liūdna. Ramus liūdesys, o išliūdėti reikia - taip man dabar pasakytum. bet, žinai, gal jau tavo patarimų nebeklausiu.

Leidai man šokti mano gyvenimo šokį su klaidomis ir užgaidomis - taip, kaip pati norėjau, suteikei man didžiulę laisvę, gal net išlaisvinai mane iš mano baimių ir netikėjimų. Leidai man siekti savų svajonių ir tikau tau tokia, kokia esu. Visada tikdavau. Ir verkianti ir rėkianti, ir apsikamšiusi penkiomis kaldromis, o juk šalta buvo viduje, o ne išorėje...
Leidai man tiek daug, kad pamiršai save, išmėtei į gabaliukus ir palikai susirinkti benamiams. Netausojai savęs ir net nežinojai kaip svajojama, kai aš tuo tarpu tik tuo ir gyvenau - svajonėmis.
Iš gyvenimo ėmei tiek mažai, kad žiūrint skaudėdavo širdis, todėl skatinau ir tiesiau kelius tau, nors tau ir atrodė, kad tu kelių niekad neprireiks.
Kol aš degiau žmonėmis, tau jų net nereikėjo.
Kol aš siekiau, tu save smukdei.
Kol aš svaigdavau iš malonumo realizuodama savo svajones, tu savųjų net neturėjai.

Aš gimiau degti, o ne rusenti ir, kad ir kiek bandyčiau uždegti ir tave, kodėl nepasiduodi tai liepsnai?

Aš gimusi eiti, bėgti, o tu - stovėti vietoje, mano kryptis ateitis, o tavoji - dabarties taškas, mes žiūrėjome skirtingomis kryptimis, todėl vėjai nebuvo mums palankūs. 

Netyčia užsibuvai - tiesiog atrodei vertas - kaip tinka dabar šie žodžiai iš I.N. dainos. 

Šiandien manau, kad dar vienu vitražu pasipildys manoji gyvenimo kolekcija - ramumo ir duženų vitražu. Bet dar nieko nedrįstu spėlioti.

Viena težinau. Kol tu savąjį gyvenimą prisiruoši gyventi, aš saviškį spėsiu jau ir nugyventi. 

Vėjo glamonės stiprios kaip niekad, o knygų lentynose daugėja. Tebūnie. Iš naujo pamilau Kalėdų laukimą, nes labai patinka kažko ilgėtis. Geriu arbatą vietoj kavos ir stebiu praeinančias kates/

Ar ne keista, kad kiekvieną žiemą palydžiu prie išėjimo po vieną savo širdies pakeleivį? 

Matyt, žiema geriausiai tinka atsisveikinimams, nes kai sninga, niekas nemato tavo ašarų. 

Jei dar jauti, kovok, įrodyk, kad tavo vietoje neprivalo būti kitas.

O jeigu ne, tebūnie paskutinis arbatos puodelis kartu.

Nepyk, šįkart deserto prie jos neparuošiu. 

vilnius-kaunas-vilnius-kaunas-vilius, o širdis jau pasirinko seniai...

Momentas buvo nepalankus: kuomet per slenkstį įžengei, bet taip ir likai jame stovėti, sekundės dalį pagalvojus, akis nuleidus, išdidumą pagriebus, praėjau, tu ne tai kas užpildys mano širdies lygtis, atvirkščiai , tu supainiojai ir tai ką iki šiol buvau išprendus.

Nerašiau jau labai ilgai, viduje praūžė cunamiai, škvalai ir audros, o aš tylėjau, nes kartais žodžiai tampa tokie beprasmiai, o tyla - pasako daug labiau.

Save mėtau tarp miestų kaip išlaisvintą iš narvo, leidžiu būti visur, kur užsimano akys ir kūnas, nors viena aišku - širdis jau pasirinko seniai, kur jai būti, bet nuo to niekas netampa lengviau. Savo miesto stoty kas kartą išlipu su ašaromis akyse, nes toks jis man jau tapęs - apverktas, išbūtas, išjaustas, išmyluotas, čia man gatvės kalba per daug ir tai taip man nelengva, kad vakar eidama pagrindine miesto gatve, vidurnaktį, iki namų, užsimerkiau tartum nieko nebūtų, tartum čia ne Vilnius, ne tos gatvės, ne tie namai, kurių kiekvienas langas man kaip atsiveriantis skaudantis peizažas. Po to tik pažvelgiau į Vilniaus panoramą pro namų langą - Vilniau, aš tave myliu, bet aš tavęs taip nekenčiu...

Aš tiek savęs pamečiau ir taip pasiilgau savęs prieš metus/du/tris, net penkis.
Aš vietoj miego rinkdavausi knygas ir poeziją, o rytais stodavausi gyventi be jokio rūpesčio, aš vietoj mylimo glėbio rinkausi teatro kėdę ir buvau tokia laiminga, kokia manęs dar nei vienas mylimas nepadarė. Aš rašydavau recenzijas naktimis, o dienomis gyvenau menu - Dieve, kaip tai buvo gražu. Aš su žmonėmis kalbėdavau ne kaip gyveni, o kas tu iš tiesų ten viduje, mano akys degdavo meile viskam ir tikėjimu tuo, ką darau, tokia tvirta buvau savo tikrume, kad abejingų niekada nelikdavo. Aš buvau tokia ištikima sau, kad jaučiausi nesužlugdoma - nors tik gyvenau sava veikla. Aš taip buvau užsiėmusi dvasiniais dalykai, kad man nerūpėjo materialūs, aš kiekviename bandžiau pamatyti jo vidų ir širdies kerteles, aš gilinausi į žmogų ir jis man atrodė įdomus taip labai, kad negailėdavau jam nei miego meto, nei ankstyvų rytų, nei sukortų kilometrų kartu, kai eidavome penktą ryto į savo tolimuosius namus, o aplink budo praeiviai, mašinos ir dienos tikslai, geso šviesos, o aš krisdavau į lovą tokia laiminga ir taip užsitarnavusi savo miego, kad stipriai abejoju, ar būdavo laimingesnių.


Noriu grįžti į ankstesnę save, nes tai buvo mano stiprybė ir atrama.
Turbūt todėl ir keičiu miestus, gatves, langus tikėdamasi viename iš jų rasti ankstesnę save, bet viskas tik bėga tolyn.
Žinau, viskas dar bus, bet šiandien noriu skaudėti. Po to galėsiu vėl, kaip prieš daugel metų, atsiversti knygą vietoj miego ir teatre atsisėsti ant savo laiptelio vietoj mylimo glėbio. Aš kūrėja ir man reikia kurti. Mano dienos vėl bus menui, o naktys - kūrybai, nebeliks gyvenimo, bet šiai sekundei man jo reikia mažiausiai.

Vilniau, mano mylimas nekenčiamas mieste, kaip noriu, kad pro tavo langus matytųsi jau kiti peizažai...

savo laimę kuriame ne mes/ kada bus nuobodu gyventi?

Dideliam, visų jau užmirštam
tuščiam vasarnamy
per šventą Joną
įskridai į mano tylų kambarį
pro langą
paukšte mėlyngurkle,
ko taip spurdi, mėlynoji paukšte,
skrisk iš čia -
juk saulė dar vidurkely,
ko tu įskridai pro mano langą,
jūros vėjams pučiant,
taip bijodama,
sraigės po rasotą žolę šliaužia
sulaukėjusiam sode,
džiaugies
šalta rūškana šviesa
ir jūros ūkana,
iš jos abi atklydom -
pustuštis nykus vasarnamis
apaugęs
nužydėjusiom alyvom,
prieblandoj, šakų brūzgyne
dar viliuos išgirsti
svaigią tavo giesmę.

Beveik neberašau eilėraščių, bet ne todėl, kad nėra įkvėpimo, o anaiptol - jo tiek daug, kad nebepakeliu, neturiu, kur dėti, nebespėju tinkamai išnaudoti. Grįžusi namo neberandu savęs, nes tiek daug emocijų ir jausmo, kad tik atsidūstu - vėl jaučiuosi per pilna šiai dienai. Bet visgi gražus man tas suvokimas, kad dienos nespėja paskui tave, kad tiek visko ir taip daug, kad nejučiomis pamąstau - kelių žmonių gyvenimus gyvenu? 

Kai išgirstu bendraamžius sakant, kad nuobodu, nejučia pykteliu. Tylomis laukiu akimirkos, kai suprasiu, kad gyventi man pagaliau nuobodu, kad nebeliko nei veiklų įdomių, nei aistrų, pastatančių mane ant kojų net ir ketvirtą ryto, kaip šiandien, kada suprasiu, kad viską išbandžiau ir nebėra man nepažįstamų kelių, kada viskas bus taip saugu ir sava, kad „Nežinau/nesuprantu“ žodžių tiesiog nebereikės. Bet tuo pačiu žinau - spės trys gyvenimai praeiti, o aš dar klamposiu atradimų balose ir džiūgausiu sužinojusi naują žodį/sąvoką, išgirdusi man nežinomą muzikos grupę ar perskaičiusi knygų krūvą, kuri į mane ir dabar bado akis iš lentynos. Ir man patinka atradinėti, nežinoti, nevaidinti visažinės, nes, neslėpkim, nei vienas tokiu nesame, patinka plaukti atradimų vandeniu, gerti man naujus dalykus iš kitų žmonių lūpų ir šitaip semtis įkvėpimo, patinka NEMOKĖTI, patinka NEŽINOTI, nes šitai man - rodikliai, sakantys, kad man dar ilgai nebus nuobodu. 

Tokios didelės ir gražios visko kupinos dienos, kad kiekvieną norisi įsirėminti ir žiūrėti, kai bus truputį liūdna, tuščia viduje ar neramu. Norėčiau turėti savyje tą vidinę kišenėlę, į kurią galėčiau dėti gražius žodžius, gėlių žiedus, įkvėpimo minutes, man brangius žmones, prisiminimus ir pokalbius - nesibaigianti ji būtų ir tokia sušildanti vanilės kvapu. Prasegi ir - gyventi jau lengviau. 

Šiandien noriu tik dėkoti, nes, po velnių, ne aš visa tai sukūriau, dėka jūsų man niekada nebus nuobodu, nes jūs - mano nuovargis, poilsis ir įkvėpimas viename. Ne aš sau kartojau, kiek verta esu, o jūs tiek kartų man sakėte, kad be jokios graužaties patikėjau savimi ir užtat dabar esu stipri klampoti per didžiulius purvus, balas ir net tuose purvuose turėti jėgų ieškoti gražių dalykų. 

Todėl ne aš tą laimę sukūriau.

Bet ar reikia žinoti, kodėl šiandien žydi gėlės?

Manau, neverta.

Su pavasariu.

Pagaliau, vidiniu. 

BŪTI - semti patirtis, sutikti žmones, gyventi/ ne egzistuoti, ne dabar

Tamsa yra poetas, o ne mes.

Mirsiu, bet kursiu.
Reikia, kad kažkas tikėtų....



Einu į trisdešimt keturis kartus matytą spektaklį lyg eičiau paskutinį kartą - žinau, kad jokios pabaigos nebus, bet viską stropiai deduosi į kišenes. Yra dalykų, kuriuos branginu ir jais sergu. Susikraunu net mažiausias smulkmenas, renku viską saujomis ir akimis, prisikraunu pilną krepšį - eisiu ir dalinsiu tiems, kam neteko išgyventi to, ką teko man. Žinai, kad spektaklis - ne tavo dalis, netilps į jokias kišenes ir krepšius, bet vis tiek - semi nuo scenos visas jos duotybes.


Iš šono gali pasirodyti, kad spektaklį žiūrėti šitiek kartų - laiko gaišimas (dažnai daug kas ir paklausia - na, kas su tavimi negerai? Taip tiesiogiai net nieko neslėpdami, nes ką, gi normalu į teatrą eiti kartą per metus...). Kovoju su kietais žvilgsniais ir bandau įtikinti - ne dėl pramogos einu.

Pamenu, kaip kartą priėjo teatre žmogus ir pasakė:
-Tu čia jau dvejus metus, juk jau tikrai viską peržiūrėjai, kodėl vis dar esi čia?  Normalus žmogus jau būtų seniai išėjęs...
Pamenu, kaip sutrikau ir neturėjau jokio atsakymo.
Čia gi tas pats, jei tau sakytų - nebūk tiek daug su mylimuoju. Kai myli, laiko nelieka.
Pamenu, kaip aršiai kartodavau, kad čia mano vieta ir čia liksiu,kol visi įprato ir priprato.
Po kurio laiko iš to pačio žmogaus, kuris tąsyk taip nuožmiai klausė, kodėl aš dar čia, gavau pastebėjimą:
-Bet, žinai, tave gerbiu. Nes tu čia laiminga. Ir toliau būk.

Kokia laiminga buvau, kad likau suprasta, išspręsta, kad gavau žodžius IR TOLIAU BŪK.


Vėliau dar ne kartą seks tas magiškas BŪK. Kai norėsiu išeit, bet per daug jausiu trauką, kai suprasiu, kad nebereikia, kad per sunku, bet liksiu ten, kur esu.

- Bet pas jus kiek visko vyksta... Nebejuokauju, aš tiek išgyvenu tik žiūrėdama serialus.
- Taip, aš ir pati maniausi, kad taip niekad negyvensiu, bet dabar! Tolygu skaniai vienatvei, aplietai šokoladu - nereikia net serialo, nes net pačiai įdomu, kaip viskas vyks toliau.

Ir man iš tiesų įdomu, ką atneš rytojus, kur pasuks mano kelias ir kur atsidursiu rytojui, po pietų, saldžiai palynojus. Gyvenime tiek daug neatrastų dalykų, kelių ir patirčių, kad visko nespėju semti rieškučiomis - kiek žmonių, pokalbių, patirčių, kiek saldžių, gyventi prikeliančių, žodžių, kiek guodžiančių glėbių ir rūpestingų šypsenų, kiek pojūčių nuo daugiau nebegaliu iki šiandien jaučiu, kad gyvenu.

Jausti, kad gyveni - mano mylimas ir pats saldžiausias jausmas, nė už nieką neparduočiau, nesumeluotas, tikras ir toks jaukus. Ir tik po to suprasiu, kad šitoks jausmas man ir yra ramybė - pasiutusiai daug veikti, bet tobulai išsimiegoti, velniškai daug patirti, bet nepamiršti už viską ir padėkoti, pasiduoti emocijoms, bet, kai reikia, paklusti protui, bet visuomet išklausyti širdies balsą.


Žinoma, pasiilgstu gyvenimo, kuris buvo visai kitoks. Tokio nerūpestingo, kad net širdį gelia ir ant pečių pajuntama šilta ranka. Nieko nesitikint, nejaučiant, nežinant, tik tikint - tokia tada buvau. Stebėdavau langus, veidus ir akis, mokiausi skraidyti širdimi, tiek daug gardžių patirčių perleisdama kitiems, užtat dabar geriu viską godžiai ir žinai ką?


Daryk viską, jei tik būsi laimingas. Aš būsiu su tavimi, nes gyvenimas nepalankus mus išvyti.
Gerk patirtis, daug abejok ir būk.


jei man nebūtų pasakę IR TOLIAU BŪK, gal būčiau ir nelikusi.
Todėl tu irgi BŪK.

Delnais semk gyvenimą be sustojimo.

ateik su lagaminais patirties ir būk gyvenime/ne šalia jo

Koks tada buvo mūsų nerūpestingas gyvenimas, kai vieną vasaros naktį stebėjome, kol išauš rytas!

Pamenu, kartojau, kad man Kamiu prilygsta tobulybei, pritarei tiek, kad po to pasileidome vaikščioti tarp suoliukų ir ilgų pokalbių dar daug naktų, daug rytų grįždavau, kai jau reikėjo keltis gyventi, bet taip patiko kalbėtis, juoktis ir tylėti, kad būčiau nemiegojusi išvis, kad tik toliau jausčiau tą ilgesingą, kažkokį sentimentalų laipiojimą pokalbių eilutėmis ir vaikščiojimą upėmis, miestais ir tiltais.

Ieškojai savo Tūlos, aš dar tik sveikau ir mylėjau man nepriklausantį, tu sakei, kad mano meilės istorija prilygsta Kunčinui ir Tūlai, tada buvau tokia rudeniškai liūdna ir nebetikinti tuo, kas vyksta prieš akis, kad tik nusijuokiau. Atrodė, neįmanoma. Klausei, kaip išgyventi nelaimingą meilę, kalbėjai apie savo mylimą kaip apie superherojų, viskas tau buvo gražu, nauja ir truputį skaudu.
Pameni, tada patariau, viską iškentėti, išlaukti, išbūti, išgyventi ir praeis atodūsiai ir nepadovanotos gėlės, nepaskambinti skambučiai, meilės laiškai net nepradėti rašyti.
Bet aš žinau, kaip klydau.
Nei tau, nei man istorijos nepasimiršo, ir tu, ir aš dar vis plaukiame tuo užsimiršimo vandeniu ir negalime pakeisti tų žmonių, kurie mums buvo DAUG.


Kiekvieną dieną priminsi, kaip tau gaila, kad išėjo tavo žmogus, aš tik palinksėsiu galva - gyvenimas kupinas tokių praradimų, bet tu dar išmoksi atskirti, ką verta lydėti iki durų, o kas net nevertas sutikimo nuo durų.
Po to seks istorijos ne su tais, atrodys, kad pagaliau laimingi, bet vėl tik iliuzija, žmonės nepaleis ir tu kartosi, kad sergu sergu tavimi, o tu - mane sargdini. Ir atsirasi vėl tada, kai, manysiu, pasveikau tavimi, atsirasi ir vėl man pajuoduos ratilai po akimis, vėl rymosiu ir vėl nebežinosiu ničnieko, tik po supratusi, kad pagaliau gal nieko čia žinoti ir nereikėjo.

Aš žinau, kad dar daug metų slankiosim apleistais parkais, o aš vėl kilsiu su aušra, nes taip būsiu pasiilgusi gyventi, vieną dieną pasakysi, kad radai savo herojų ir pamatysiu, kaip tavo akyse žaidžia laimės slėpiniai.
O aš? Žinai, kartais nieko nereikia žinoti, laukti ir tikėti, reikia gyvenime BŪTI, o tu puikiausiai žinai, kad padarysiu viską, kad ne plaukčiau šalia gyvenimo, o gyvenime būčiau  - to išmokau iš tavęs.

Kiekvieną kartą, kai garsiai nusistebi, kad susitikom ir gyvenimas pradėjo kitaip tekėti, aš nusišypsau - tuo ir nuostabu gyventi, kad nežinai su kuo rytoj suves ir ką atneš. Gyvensime su savo knygų mylimaisiais, su eilutėmis paraštėse, su aušra pagaliau pakilusia, su nerūpestingumu, nes labai pavargome pergyventi už du, rytais, kada bus ramu, vakarais, kada abejosime net ir savimi, bet tai ir yra būtis.

Abejok, ir aš abejojau belsdamasi į tavo duris, bet, matai, įsileidai.
Ateik pas mane su savo lagaminais liūdnos patirties.
Ir aš įsileisiu. 

metų laikai tik mūsų mintys arba praeičiai ačiū ir viso gero

Pasiilgau net gatvinių kačių, nes čia jų veik nesutinku.
Pasiilgau rūpesčio - pavalgyk, kelkis, jau vėlu, nepramiegok darbo  - o čia laikui bėgant sau pati tapau rūpesčiu.
Pasiilgau kavos kvapo, kai pabundu septintą ryto, visai dar ne laikas keltis, bet gaila tokio gražaus ryto - čia nėra kavos kvapo ir ankstyvų rytų.
Pasiilgau baimės, kad supras ne taip, kad nueisiu miegoti verkdama, kad vėl giliai nusispjausiu į viską ir apsisukus ant kulniuko išeisiu iš namų - čia kirba tik drąsa gyventi, čia net stengdamasi neužuodžiu baimės.
Pasiilgau jausmo, kuomet bijodavau skambinti namų durų skambučiu, nes taip saugodavau šeimos ramybę, belsdavau ir visuomet žinodavau, kad būsiu įleista, net jei belsiu labai labai tyliai - čia aš pati sau atsirakinu duris, čia niekas neįleidžia.
Pasiilgau jausmo, kad kažkada bus taip gera gera, na, net jei nebus, aš tikėsiu, nes tikėjimas visada buvo mano stiprybė - dabar nebetikiu.

Tiek daug priešpriešų tarp ten ir čia, tiek daug savęs palikau ten ir vis neatrandu čia.

Tikėk ir žinok, kad moki tikėti - kartoju sau. 

|Ar žinai, kaip ilgiuosi kiekvieno ryto, kai žinodavau, kad pagalvė naktį buvo tavo petys?

Pamenu, kaip šiandien, eidama aplytomis gatvėmis šypsodavausi sau pačiai - tokia graži atrodė toji būtis. Lūpų nedažydavau raudonai, nes tokios pavargusios jos būdavo nuo pokalbių ir bučinių.

Palikusi lentynoje aukštakulnius, išeidavau gyventi manydama, kad savo gyvenimo lygtį jau esu pajėgi išspręsti - tokia stipri vidumi jaučiausi.

Tik po to pamatysiu, kaip brangiai kainuoja nebūti savimi, kaip jaučiasi širdis, priversta kentėti jausmų išdaigas, tik tada, žiūrėdama pro langą į kiemą, atradau, kad man reikia laisvės, kad aš dar nemoku mylėti - bent ne tave, atleisk. Tik skaičiuodama praeivių akis, suprasiu, kad šitaip daugiau nebegaliu, kad mano principai neleis jiems nusileisti, o patys gražiausi rytai - tik ledkalnio viršūnėlė, o apačioje jos, vandenyje, slepiasi dar daug visko, kuo save kaltinsiu, ko net sau neatleisiu, kas mane privertė tikėti ir po to - skaudžiai nebe, kodėl kritau ir kodėl stojausi, galiausiai - kodėl grįždavau... 

Vakar manęs paklausė, kas yra laimė ir aš ilgai ilgai pasakojau, kas man yra laimė, galėčiau prirašyti tūkstančius eilučių, kada jaučiuosi tikra savimi ir užauga laimės sparnai. 

Kiek dabar tos laimės? - paklausiu pati savęs, nes, rodos, reikia atėjus naujiems metams.

Išaušus sausio 1d, viduje paleidau man netinkamus žmones, primestas pareigas, nepatogius charakterio bruožus - paleidimo naujųjų sutikimas, sakysi. Tokia buvo mano atnešta šiai progai prasmė. 

Kadangi paleidau, todėl laiminga. 

Kadangi atskirai, todėl gyvi. 

Tik - ar paleidus irgi jaučiamas ilgesys?

Atsisveikinu, iki ryto, kito ryto, o išties, tik save apgaudinėju - juk visam gyvenimui užtrenkiame vienas kitam duris, nebeliks net langų atdarų, o tavuose jau seniai ir šviesa užgesus - uždek, kai išeisiu, tegul širdys ieškančios žino, kad tu pagaliau namie... 

O mano durų neužverk, tyliai lauksiu užeinančio, tik jau kito. 

Atsisveikinu, nes labai reikia gyventi. Paleidžiu praeitį ir dėkoju už pamokas - gavau daug ir daug netekau.

Atsisveikinu, nes ateitis nelaukia ir jis bus tokia, kokią mes patys sukursime - atsimeni, juk taip sakei?

Bus pavasariai ir širdys ramios, bus žiemų, kai nebepadės mylimo kūno šiluma, nes bus šalta viduje, bus rudenų ištirpusių vilty ir skausme, bet aš noriu tai patirti, nes labai noriu gyventi. 

Metų laikus kuriame patys, užsirašyk.