Tąsyk ėjau senamiesčiu laiminga iki beprotybės. Iširusio vėrinio karoliukai it šilkas po kojom. Turėjau viską. Diena, pripildyta susitikimų su draugais. Rytas, pagardintas kava ir kelionė į oro uostą. Įžiebti kažkam šypseną. Įteikti gėlę už pergalę. Pietūs MC. Rankinėje- net keturi egzemplioriai laikraščio, kurio 12 puslapyje pirmas išspausdintas mano imtas interviu. Gitaros skambesiai. Vakarienė Sote. Desertui- spektaklis. Chill out'ui.
Iki pavakarių galvoje sukosi FR vaizdai ir nuoseklus ėjimas link svajonės. Lyg sapnuočiau, apsigaubus mamos pledu.
O dabar jau visą parą nepajudu apgaubta neeee, ne pledu, o šoko skraiste. Kaip taip? Nuo pat septyniolikos akylai stebėti žmones. Iš baisios tragedijos gavus pamoką. Rodos, visus šiuos dvejus metus saugojau save nuo realybės, buvau surišusi mazgais. Neleidau sau pasiduoti, verkti, būti silpnai. Dabar- aš kaip jie. Išėję. Tik palikę klausimus, pakibusius ore: kodėl? kokios priežastys? nebuvo laimingi?
Mokysiuosi gyventi. Kaip kad prieš dvejus metus, kai šoko būseną įveikinėjau kiek ilgiau nei savaitę. Skaičiau Dostojevskį, o mintyse tik augo minčių kiekis. Tik ne apie Dostojevskio skaitomą knygą. Taip jos ir neperskaičiau. Lyg ji man primintų, kiek puslapių perskaičiau net nesuvokdama, ką skaitau.
ir kodėl tik dabar, atrodo, nuėjusi visus kelius, pamačiau, kad einu ne ten?
