R.B. arba repetuoju kasdien poeziją ir galiausiai - pavyks

Aš liksiu jums sutręšę rėmai,
tačiau juose mėnulis patekės,
pavasarį, jam šviečiant nužydės
kvailiausios ir liūdniausios gėlės pienės...

Pelėsių žydrą miestą prisiminkit,
jo valkatas ir juokdarius,
jie šoks su pienėmis ir aikštėje raudos
kvaila, kaip jie, pavasario mergaitė..

(R.B.)

Kai vakare turiu skaityti eiles, nebelieka dienos. Jos visos nuteka savais keliais.
Kaip prieš spektaklių premjeras - dieną jaudulys, o vakare galiu gyventi.
Aklai pavydėjau visiems, kurie moka gyventi, dirbti, bendrauti, ruoštis premjeroms/pasirodymams/renginiams, auginti vaikus ir save, gaminti maistą (ir apskritai - valgyti), mylėti, kalbėti ir taip toliau taip toliau - ir viską kuo ramiausiai suderinti.
Jaudulys mane okupuoja be jokio gailesčio.


+ + +
noriu, girdi, noriu pabust iš gyvenimo
nors neturiu jėgų
bandau pabėgti švininėm kojom
o lapkričio liūtims pliaupiant estrados
kur iki sąmonės netekimo griežia
girti muzikantai
kraujas, lapai ir purvas,
praeiviai
jie stengias
peržengti kraujo ir purvo balas
noris klykti iš įniršio
tas lapkričio džiazas
tuščios, tamsios laiptinės
siūbuoja mano galva tarpuvartėj
liūdesys šikšnosparniu beldžias
į tavąjį langą
siūbuoja mano galva
girta į vėjo, lapų, žibintų taktą
šikšnosparnių gatve, žiurkių
gatve, palėpių gatve
siūbuoja mano galva
įtūžus liūtis
kaip motina talžo per veidą
sūnau atsipeikėk, ir rauda,
aš bėgu švininėm kojom,
mane vejas mano šešėlis
aš noriu pabust iš gyvenimo
maldauju, beldžiu
į tavąjį langą
o lapkričio džiazas vidurnakčio mieste
leisk man pabėgt, leisk man
pabusti, leisk man surasti tave,
ir išsidurti akis, užsikimšti vašku
ausis.
1976



Kai reikia skaityti kito eiles, viskas dar pasunkėja. Juk dabar esu atsakinga ne tik už savo kūrybą, bet ir už to poeto, kuris jau seniai išėjo, kurio nebėra ir man nebuvo lemta sužinoti, koks jis būtų mano akimis, tik per renginį išgirsiu - man nei viena eilėraščio interpetacija nepatiks, nes aš girdėjau, kaip jas skaitė Poetas, - pasakys ta, kurią jis mylėjo, ji su juo bėgo iš namų, pykosi su tėvais, hipiškai šoko gatvėmis ir buvo jo mūza.
O man liko tik nuotrupos, menkučiai skrydžiai, trumpa biografija, gal ir dėkui dievui, kad bent šioji sukrečianti. Nes kitaip kaip viską sugerti į save ir į ką atsiremti?
Visi straipsniai apie poetą įgyja didžią prasmę, skaitau lyg ruosčiausi bakalauriniui ar mažų mažiausiai kažkokiam didžiam faktų sudėliojimui prieš poetą dar menančius. O aš tik per dvejus teorinių studijų metus pasimokiau - reikia skaityti, analizuoti ir stebėti. Ir prieš skaitydama poeto eiles, turiu apie jį žinoti viską - su kuo bučiavosi, kur lankėsi, pas ką glaudėsi, kokiame kalėjime mirė, galiausiai - kad pats tos mirties ir norėjo, matyt...
Tada jau jaučiuosi truputį saugi ir galiu įkvėpti poezijos. Dar ilgai atsiversiu straipsnių nuotruopas pasitikrinti tam tikras datas, pavartyti nuotraukas, įkvėpti hipiškumu padvelkusio oro...

Skausmingas visa apimantis noras
kaip nemiga beprotnamy, kaip oro,
ak paskutinį kartą jus įkvėpti
akis ir lūpas ašarom lytėti...
Kokia siaubinga nemiga už lango
ne vėjas ir tamsa, o mano veidas
šešėlių minios šiąnakt gatvėm vaikšto
Aš vienas apsibrėžęs mėnesiena,
aikštėj
Meldžiu tik vieno, jus įkvėpti
prieš kirtį
Rudens tamsos per mano
nuogą širdį.

Mirė 26-erių ir dar kalėjime, šiandien jo eiles verčia į kitas kalbas, o jis išėjo neišvydęs nei vienos savo poezijos publikacijos. O mirė tuomet, kai nelaisvės buvo likęs tik vienas mėnuo. Ir suimtas - už valkatavimą, nedarbą, tiesiog už tokį, laisvą ir pasiutusį, gyvenimą, už tai, kad atsikėlęs leisdavo sau ne eiti į darbą, nes tokio neturėjo, o išvažiuot kažkur, kur dangus gražesnis, o saulė šviečia ryškiau.
Liūdno rudens poetas, kurio eilėse - varganas Vilnius, kur jis buvo gerai žinomas ir visų pažįstamas, mylimoji Silva, mirtis, trapumas ir gyvenimas, valkatos ir cigaretės, viena būtinai suspausta lūpose.

Rašau tai ne todėl, kad norėčiau. Rašau, nes noriu, kad kiti sužinotų, kas jis ir koks. Aš, prisipažinsiu, šio poeto nežinojau iki vakar ir po to dar per renginį jaučiausi truputį kalta - kodėl tiek mažai išmanau, kodėl, kad ir kaip myliu poeziją ir nuolat ja domiuosi, nesugebu žinoti tiek, kiek reikėtų, kodėl kasdien suvokiu, kad pagaliau žinau, kad nieko nežinau? Atrodė, negaliu šitaip leisti sau prieiti prie poeto eilių, kažkas neleistino. Todėl ir grūmiausi su informacijos savyje kliūtimis.

Kuo daugiau žinau, tuo menkiau jaučiuosi. Kuo daugiau moku, tuo daugiau noriu mokėti. Kuo daugiau neriu į žinias, tuo labiau jose skęstu. Bet vis tiek noriu plaukti ir žinau, tikrai žinau - vieną dieną išmoksiu. Repetuoju kas dieną ir vieną kartą pavyks.


P.S. džiaugiuosi kiekvieną kartą padėdama žydėti poezijos žiedams ir skleisdama apie ją žinią - skaitydama renginiuose (ir net nebūtinai savo kūrybos) , rašydama, pasakodama, domėdamasi ar tiesiog klausydamasi. Esu laiminga, nes transliuoju poeziją. Nes ji man padeda gyventi, gal visai ne tiek ir daug, bet viena žinau - be jos būtų sunkiau. Šiandien supratau, kad su tokio poeto eilėmis ant kelių galiu būti saugi kaip ir su savosiomis lūpose pagaliau mažiau baisu eiti į sceną - visi nerimai atsipirks. Tvirta niekada nebūsiu, bet paslysti bijosiu mažiau.



Repetuokime kasdien finalus.
Pradžias dar, eigas ir tęsinius.
Vieną dieną ims ir pavyks - visos pradžios su visom svajonėm.
Bet repeticijos - irgi gyvenimas.
Nepalik jų iki finišo.

Ką vejuosi? arba įspūdžių godus charakteris neleidžia stovėti vietoje

„Nedaryk nieko, nes dvėsi - ir būsi užsitarnavus dvėsimą tuo smarkiu lėkimu nežinia kur. Kokį velnią vejuosi? Savo neviltį? Iš ko ji kyla? Kodėl visko per daug - tarsi reikėtų kuo skubiau atsikąsti, nes nespėsiu. Įspūdžių godus charakteris nusibodo man taip baisiai, kad nemoku apsakyti.“ (.A.U.)


Kartais galvoju, kodėl tiek daug imuosi.
Aną savaitę viena bičiulė ėmė ir pasakė:
-Tu nebedaryk tiek daug.

Sakau:
-Bet kodėl? Juk patinka man, išties patinka.

Ji:
-Nejau nematai, kad nespėji? Na, nebent tau pačiai taip gerai...Daryti šitiek daug.


Po to dar visą vakarą sėdėjau ir galvojau, kodėl aš šitaip. Išties, kodėl niekada nemokėjau būti tik vienoje vietoje, apsistojusi kaip normalus sėslus žmogus, dirbti viename darbe, organizuoti vieną dalyką, būti užsiėmus tik su vienu projektu, galų gale, bendrauti tik su vienu žmogumi vienu sykiu?


Jei darau, tai tiek, kad po to keikiuosi garsiai, kodėl imiausi šitokios gyvenimiškos naštos ant savo kupros, prisižadu, kad nebesiimsiu niekada gyvenime penkių projektų iš karto, nesutiksiu tą pačią savaitę dalyvauti trijuose renginiuose ir dar pati du organizuoti, nesutiksiu rašyti visur, nors man gal visai neįdomu ir po to aš negaliu ramiai miegoti, nes springstu nuo nepadarytų darbų, nesutiksiu visada padėti ir būti tuo, kas net nemoku būti.
Niekada nemokėjau atskirti ribos, kiek galiu ir panešu, o kiek - jau nebe. Visada mėčiausi, springau savo pačios darbais ir surikiuotais priminimais, visos patirtys man atrodydavo čia ir dabar tokios reikalingos ir man tiek daug duosiančios, visi darbai - verti mano pastangų, laiko ir miego meto.

Naktimis nemiegodavau, o iš ryto gaudavau klausimus - kada ilsėjaisi? Niekada nebuvau labai atsakinga (tiksliau, čia mano gyvenimo tragedija ir didžiausia yda), bet darbai lyg virvė kaklą smaugdavo, o aš, vietoj miego laiko, uoliai retindavau jų sąrašą. Ir dabar šitaip darau, nes iš savo klaidų turbūt niekad nepasimokau.

Ką vejuosi? Kodėl nemoku visko daryti lėtai, atsirenkant ir kažko nesivejant?
Kada sustos įspūdžių godus charakteris trokšti visų pasaulio skonių ir darbų?
Kada išmoksiu, kad reikia gyvenimo keliu eiti lėtai ir užtikrintai, o ne lėkti lyg bėgant nuo kažkokio pasiutusio noro pasiekti kažką nepasiekiamo?
Kodėl nemoku atsirinkti ir planuotai įgyvendinti viską, kas įdomu, o ne viską, ką reikia ir kas kažkada atrodė būtina?


Kai sustoju nuo šitokio lėkimo, visuomet kažko trūksta. Nemoku eiti lėtai, turiu būti visur ir viską patirti.
Kai prisižadu, kad nebebūsiu tokia aktyvi, žinau, kad pasižadėjimą jau kitądien sulaužysiu.
Kai iš vidaus sklinda entuziazmas, sumišęs su nuovargiu, fizinių jėgų pakanka viskam ir pirmenybę teikiu entuziazmui. Kai degu idėja, galiu pamiršti miegą.


Žinau, kur tai mane nuves. Žinau, kad po daugelio metų klausiu vėl savęs, kur lėkiau šitiek metų. Ir kur dar lėksiu. Taip ir nesužinojusi, ką vejuosi. Galbūt pačią save.
Tik viena žinau - toks bėgimas yra mano savirealizacija.
Įspūdžių godus charakteris nenusiramins, rytoj vėl dirbsiu per kiaurą naktį, o savaitgaliais vėl neprisiminsiu, ką reiškia poilsis, darysiu penkis darbus ir vėl sutiksiu bendradarbiauti ties trimis projektais iš karto, po to gailėsiuosi, keiksiuosi, liesiu ašaras ir gersiu karčias kavas, bet šitaip, kas žino, gal pasivysiu gyvenimą.
O gal iš tiesų, šitai ir yra gyvenimas.

Ateisiu pirma, išeisiu paskutinė - kol nebebus, kur save padėti. O kad visada bus - esu tikra.



Savo kelio ritmą nustatome patys, pieštukai mūsų rankose. Nupiešk. 

Kodėl rašau? Arba rašyti tai viduje susidėti taškus ant visų i

Kūryba - kilimas ir kritimas. Nieko neišskiriant.



Kai manęs paklausia, iš kur semiuos įkvėpimo rašymui, aš dažnai iš karto nerandu atsakymo. Nes man visuomet sunku paaiškinti tai, kad mane įkvepia viskas, ką patiriu gyvenime - netektys, džiaugsmai, meilės, katarsiai ir neviltys. Išties VISKAS - net sutikto žmogaus keli ištarti žodžiai ar pasikeitęs oras, sutikta gatvinė katė ar iškeptas, pagaliau gerai pavykęs, pyragas. Žinoma, knygos, spektakliai, laiškai, pokalbiai. Man gražu, kad įkvėpimas ateina kada pats panorėjęs, aš jam niekada neliepiu grįžti, nes jis žino, kad vis tiek, kada tik ateis, aš jo lauksiu.Labai myliu tą įkvepianti supurtimą - būtent taip jį vadinu. Kai visa esybe pajauti, kad esi per pilnas gyventi šiai sekundei, kad privalai kurti, nes kitaip sprogsi. Skausmingi dažnai tie supurtimai būna ir begaliniai, bet žinai, kad jam atėjus, sukūrus, išbraukius dešimtis eilučių, palikus tik gal kelias, bet šiam momentui labai svarbias, jis pasitrauks. Ir bus taip lengva. Išties lengva, žymiai lengviau nei buvo prieš tai.

Bet juk neatsakysi žmogui į klausimą, kas įkvėpė kurti, tokiomis litanijomis. Todėl visada sutrinku. Visada sakau - įkvepia teatras ir gyvenimas. Arba išvis palieku sutrikimo pauzę ir nieko neatsakau.O gal išvis nežinai, kas tave įkvepia, kas tada? Gal mane kiekvienam kūriniui įkvėpė skirtingi išgyvenimai/dalykai/žmonės ir taip toliau? Gal kiekvieno poeto įkvėpimas kitoks, todėl savąjam duodu visišką laisvę ir nenoriu , kad jis prarastų savastį. Jis mane pažįsta, turbūt tai svarbiausia. Ir aš jį, bet tik truputį. Iš supurtimo.



-Kodėl rašymas?

Kartais paklausia, dažniausiai nerašantys žmonės, bet juos juk ir norisi atvesti į rašančiųjų pasaulį ar bent jau supažindinti, kaip čia viskas vyksta. Ir aš vėl sutrinku.
Rašau todėl, kad rašymas - mano kalba. Visuomet, kai reikia kalbėti viešai, žinau, kad to nepadarysiu gerai, nes mano tikroji kalba - rašymas. Jos negaliu numesti, padėti į lentyną, pamiršti. Tiesiog negaliu.
Labai anksti supratusi, kad žodis - man artimi skiemenys, be kurių negalėčiau išgyventi, leidau save jiems prisijaukinti, atradinėti, ieškoti, dalintis.  Nekalbėti galiu, nerašyti - niekaip.
Tiesiog leidau šitaip sau būti. Vaikystėje ir dabar - su knyga, su žodžiu, su sakiniais, rašikliu rankoje, senais sąsiuviniais. Tai mano saugus gyvenimas, kuriame jaučiuosi savimi. kartais atrodo, kad žmonės trukdo tą tylą ir saugumą, Kartais norisi pasislėpti tame žodžių kiaute ir būti begales dienų.

Kuomet močiutė vaikystėje pasidalindavo savo kurtu eilėraščiu, nedrįsdavau pasakyti nieko blogo, gal tik kelias gramatines klaidas ištaisyti. Akimis į save siurbdavau tas sakinių nuotrupas ir suskiemenuotas galūnes, stengdavausi paimti į save eilėraštį visą visą, lyg popierių tuščia paliekant - tokios brangios man buvo tos eilučių dalybos. Pykdavau ant savęs, nesuprasdavau, kodėl aš negavau šitokios kūrybos dovanos, kokią turi mano močiutė. Visada žinojau, kad knyga ir žodis - man brangiausia, bet aš juk norėjau eiti daug toliau.  Statyti savo knygų namus, kurti pati jose eilutes, dar vaikystėje tolimoje mačiau knygų anotacijas, iliustracijas, viršelius, leidyklų pavadinimus - viską taip ir mačiau atviromis akimis.

Klausdama savęs, kodėl taip sunkiai randu kelius iki poezijos, pradėjau kurti prozą. Rašydavau daug, laukdavau tų įkvepiančių supurtimų, pilni sąsiuviniai buvo primarginti žodžiais, kiekvienas langelis turėjo savo raidę, kiekvienas kūrinys - pavadinimą (užtat su šiais dabar žymiai sudėtingiau).
Rašydama daug mokiausi ir daug išmokau, daug supratau, daug atradau, rašydama padėdavau sau viduje pamatus ir išmėtytus kablelius, taškus ant i, nutrindavau juos sakinių pabaigose. Rašyti - tai suprasti, nes labai daug kas atsiveria tik rašant. 

Poezija atėjo pati, kai jau nebesibeldžiau į jos duris, kuomet nebemėčiau akmenukų į jos langus. Tiesiog šitaip - atėjo ir pasiūlė bendradarbiauti. Kantriai mokiausi, naktimis vietoj vandens gerdama ašaras, plėšydavau lapus, siekiau tobulybės. Nelaimė, tik daug vėliau atėjo suvokimas, kad tobulybės kūryboje nėra, kad reikia daug dirbti ir užsiimti ne tik savistaba, bet ir aplinkinių, aplinkos stebėjimu, po visko - refleksija. Tik po ne vienerių kūrybos metų atradau, kad reikia labai daug žinoti ir mokėti, būti labai išsilavinusiu, daug skaityti, rašyti, analizuoti kūrinius, diskutuoti su kitais poetais, semti į save kiekvieną smulkmeną ir nieko nepraleisti pro akis, būti atidžiam viskam, net jei tai ir atrodo nereikšminga iš pirmo žvilgsnio, gerti į save kiekvieną gyvenimo gurkšnį - tokia išties yra kūryba. Tik tokiu būdu gali gimti nauji kūriniai, tik tokiu būdu galima gyventi ir eiti poezijos keliu.

Dabar, kai man močiutė parodo savo eilėraščius, aš jiems drąsiai žeriu kritikos strėles, nes žinau, kaip tai neįkainojama. Kritika ne tam, kad mestum akmenį, o tam, kad padėtum gyventi. Ir kai ji manęs paklausia, kaip aš taip lengvai rašau poeziją, aš močiutei teatsakau - tai mano kalba ir mano oras, kuriuo sunku kvėpuoti, bet be jo uždusčiau, todėl kaip galiu nerašyti?

Aš dabar nelaikau savęs poete, ja mane laiko kiti. Poezija man yra vienas iš būdų kalbėti ir dažniausiai būti išgirstai. Tai man nėra atsipalaidavimas, tai jau greičiau sunkus ir alinantis darbas, kurį dirbu su didžiule meile ir atsakomybe. Esu dėkinga poezijai, kad išmokė mane stebėti pasaulį, žmones ir save, už tai, kad išmokė iš savęs reikalauti be galo daug, už nepraeinantį domėjimąsi literatūra, už kartais beprotiškai sunkias akimirkas, kuomet vardan gero eilėraščio galėtum savaitę badauti, o jis, niekšiukas, nepasirašo ir galiausiai už tai, kad su ja - žymiai žymiai lengviau (iš)gyventi.


Linkiu nelaikyti eilučių savyje, užrašyti - vakar to linkėjo vienas iš kūrėjų, pasidalinęs savo kūryba mūsų organzuotame kūrybos vakare. Žinau, kad tokių vakarų dar bus, nes poezijai reikia neribotų erdvių, kur būtų gera tiesiog šitaip paprastai, ausims klausant, skaityti.


Geras stilius glūdi širdyse - nebijokite jo ieškoti.


mp

 

GG ir MP - renginiai/vaikų namai arba ieškojimas prilygsta radimui

Viskas eina ratu, nors net nepaėmei į delną tušinuko, o linija juk nenutrūkstanti.


Kartais atrodo, kad reikia viską užbaigti, nes jau užtenka tų bemiegių naktų, surijančių visą miego laiką, visko jau užtenka, vakar tokiame diskurse ir sėdėjau - visur pabūnu, kur numatyta, o po to padėsiu tašką, šitaip galvojau dienos vidury.

Kaip gerai, kad kūryba - ne tik skridimui, bet ir kritimui.



Dažnai atrodo, kad patys nejausdami artėjame prie pabaigos ir taip pat dažnai atrodo, kad tai pabaigai trukdyti visai nereikia, bet - man nutinka šitaip, kad visad jai sutrukdo kiti.


Vakare grįžau namo, tvirtai prisižadėjusi eiti tolyn nepaisant jokių pabaigų, eiti kaip mokame ir viskas - toks šviesus ir tikėjimo pilnas atrodė tas pasižadėjimas.
Nors - juk taip paprasta tikėti, kai tuo pačiu tiki ir kiti, kartodami, kad viskas bus ateity ir bus labai gražu, nežinau, kiek tos šviesos liktų be kitų pagalbos.

Gėlėmis nešina bėgi gatvėmis, smėlynais, saulė jau seniai nusileido, jos ir nereikia, nes šviesos ir taip užtenka tos vidinės, išeini iš centrinės miesto dalies, visi keistai šypsosi, o tu dabar viena eidama težinai, kad viską padarytum, jog ši akimirka sustotų, nes  - labai gera žinoti/jausti kad muziejuje palikai savo darbuose dalelę savęs, kad renginių metu pagaliau jautiesi tvirtai, o žmonių neužgęstanti šviesa - o kad kasdien primintų, kaip reikia nešti kūrybos kryžių! Neščiau šypsodamasi, be jokių aimanų ir nuovargių, tikėčiau ir neščiau - nešu ir dabar, tik kartais pritrūksta ryžto ir tikėjimo.

Jei man visuomet kartotų tokius ditirambus, kokius girdžiu dabar kasdien, net negalvočiau turbūt ar verta kurti - rašyčiau ir kentėčiau, nes juk Čechovas rašė, kad kančia - geriausias būdas eiti kūrybos keliu. Jei ši pasaka niekada nesibaigtų, turbūt neturėčiau kūrybinių krizių, turbūt niekada nesusimąstyčiau, kad galbūt reikia padėti tašką, niekada nepaklysčiau, nes žmonių tikėjimas - it kryptis ir esu laiminga, kad bent dabar turiu šitokią laimę rašyti ir žinoti, kad visuomet bus skaitytojų, nes be jų - aš juk niekas, nors žinau, kad rašau vis tiek tik sau, bet visuomet magėjo pasidalinti ir sulaukti atgarsio, nuo pat pradžių pradžios man tai prilygo katarsiui, kūrybos džiaugsmui ir įkvėpimui, kurį pasiėmusi mielai išdalinu vaikščiodama kūrybos keliais.



Po tokios šviesos keliu širdį dar daug kur, kur kažkada sakiausi, kad man tai - nepasiekiama, baisu, pernelyg sunku, kad niekada niekada niekada, tik ne aš! Šiandien vakare - kalbėjau apie poetės kelią ir profesiją vaikų namuose.

Man tai buvo pirmas kartas vaikų namuose ir turbūt daugiau davė tas apsilankymas man nei patiems vaikams, o juk dėl jų ir ėjau.
Čia jautiesi toks silpnas ir menkas, taip sunku kalbėti ir būti, užtektų pabūti minutę ir viskas viduje apsiverstų kitaip nei buvo ligi šiol, norisi pabėgti, išeiti, išsmukti, nes atrodo, kad į tave žiūri išdykusios, bet tokios liūdnos akys. Šimtai jų. Jos gali žvalgytis, kuomet tu kalbi, leisti sau šnibždėtis, išeiti, bet tu nieko negali padaryti, negali liepti klausyti, nes jie ir taip tau kaip žmogui jau davė per tas kelias buvimo kartu valandas šitiek daug ir todėl kalbi ir žinai, kad jei tavo balsas jų ir nepasieks, jų balsai pasieks tave.
Norisi jiems perduoti kažkokios šviesos, tikėjimo, kad jūs išeisite į gyvenimą ir viskas bus gerai, tereikia dirbti ir siekti, bet nieko panašaus jiems nepasakai, nors ir matai su kokiu nuoširdžiu smalsumu jie klausia klausimų, nori viską sužinoti, pamatyti, paliesti, išgirsti, nori duoti jiems tiek daug, bet galiausiai pabijai ir duodi tik mažytę 15min pamoką, kaip prisijaukinti žodį, kaip pati ėjai link poetės statuso - kartais tiek daug žadančio, o kartais sunkaus ir nepakeliamo.
Jautiesi lengvas, pasisėmęs kažkokios nenugalimos jėgos, žinai, kad dar grįši ir kitąsyk nebebus tiek baimės, tiek nepasitikėjimo, tiek nedrąsos, kad nebebijosi prieiti, paklausti, pasakyti kažką gražaus, norėsi pabūti ilgiau, nes atrodys, kad kažkokia šviesi idėja ir viltis čia laiko ir viskas, ką nori pasakyti - bus jiems perduota.
Išeini liūdnas, bet palytėtas kažkokios šviesos, išsivalęs nuo neigiamų minčių ir graužiančių rūpesčių, viskas tampa kažkaip ne taip svarbu, o kažkas buvę nesvarbu - susvarbėja.



Nežinau, kur toliau mus nuves šis kūrybinis kelias, o ir nenoriu žinoti, nes ateitis juk mums nežinoma. Noriu burti sau šansus, daug tikėti, į kišenes dėtis kitų sakomus ditirambus ir nebegalvoti, kad tai nebeturi jokios prasmės, nes, dabar žinau, tikrai turi.


Linkiu kiekvienam šitaip save pamatyti, kiekvienam pakeliauti po labirintus (savo ir kitų), žvilgtelti į save liūdnomis vaiko akimis ir suprasti, kad kiekviena gyvenimo plytelė turi savo šviesą ir savo žingsnį. Ne imti, o duoti - pamatysi, kiek atrasi. Ieškok.