Galvojau, pati kalta.
Galvojau, kad tik reikia nurimti.
Galvojau, kad čia tik sutapimai, na, taip save guodžiau.
Bet klydau, dėl visko klydau.
Žinai, kartais taip norisi pabūti minios dalimi, joje paskęsti, išlikti nepastebėtai, nesulaukti žvilgsnių, tiesiog - gyventi nepastebimai.
Bet nė velnio, ne šiame gyvenime.
Kiek save pamenu, kur tik eidavau, nepavykavo išlikti nuošaly, visur sulaukdavau tiek žvilgsnių, kad net mano liūtiška savimeilė likdavo apgaubta per didelio dėmesio debesies, tiek daug žmonių, net nespėję bent dalele manęs pažinti, sakydavo - bet tu ir keista, dar labai dažnai pridėdavo lyg to maža būtų - tu menininkė. O prieš kelias savaites per pirmas pažinties su žmogumi minutes buvau nutildyta šitaip - klausyk, tau nepavyks nebūti kitokia, tu tiesiog esi tokia. Savimi sugebu užgožti šalia esančius ir nuo to kenčiu pati, savo energija taip šaudausi pati to nesuprasdama, po to tik lieka savęs klausti - po velnių, kas vyksta? Visada nelikdavau nuošalyje, nors taip šito norėdavau, visuomet visiems įsimindavau, nors, atrodo, beveik jų gyvenime neegzistavau, po to likdavo tik kentėti nuo per didelio dėmesio ir bandymų prisiminti, kas tie žmonės, kas aš jiems, kas jie man, kodėl aš tokia ir kodėl kodėl kodėl nesigauna tiesiog būti į save neatkreipiant net menkiausio dėmesio?
Aplinkiniai sako - tu tik saugok šią dovaną, vardu charizma. Kiti jos neturi.
Jei tai būtų dovana, ją supakuočiau ir išdalinčiau praeinantiems, visiems, kas tik panorėtų ir dar pridėčiau dėmesio debesėlį, sau nepalikčiau nei kiek, nepaslėpčiau net vidinėje kišenėje. Tegul tik ima!
Per vienus mokymus man pasakė - pas tave tiek energijos, kad tu kaip išmetyta dėlionė. Tu esi Meda ir tik į save esi panaši, nebandyk būti kitkuo.
Taip trenkė į mane tie žodžiai kaip žaibai trenkia į žmones ar į medžius - be gailesčio, nenumatydami pasekmių. Klausimų tąsyk iškilo jau daug daugiau nei šimtas, nemiga sugrįžo, o charizma ėjo man iš paskos (kada ji pavargsta, po galais?). Nuo visko pavargstama, nuo tokios būties, kuri kažkam gal ir gali atrodyti labai dėkinga, irgi.
Baimės išeina, kai jas prisijaukini, kai garsiai pasakai - pralaimėjai.
Arba tyliai sušnabždi prisiglaudus - išgyvensiu ir įrodysiu, kad nebijau.
o kažką daryti juk reikia, nes kitaip - dėl ko čia tiek nemiegota?
Susidraugauti su dėmesiu ir minusais atrodančias duotybes paversti pliusiniu ženklu.
Susigyventi su klausimais, nenustojan klausti, nes kol klausi, tol esi gyvas.
Nešti visus duotus kryžius, nes gauni tai, ko reikėjo, tik tai paaiškėja žymiai vėliau. Tikiu, kad nėra nieko be priežasties, nėra nieko atsitiktinio, vyksta dalykai ir teka gyvenimas visai ne šiaip sau.
Pabandyti šitaip.
Ir, be kita ko:
Visgi, yra kažkas tame gyvenime, kad atsibudus paryčiais norisi daug veikti, siųsti popierinius laiškus, šyspsotis visai nepažįstamiems, susikuprinus nuo nesėkmių greit atsitiesti, nes gerų dalykų yra žymiai žymiai daugiau, tik kartais to nepastebime. Yra kažkas tame mėnulyje naktimis ir juoke nusileidžiant saulei, kažkas slepiasi magiško pokalbiuose, kurie ne apie buitiškumą, o būtiškumą, yra švelnaus virpulio kiekviename brangaus žmogaus apkabinime, tiek daug padėkos žvilgsnių slepiasi kito akyse, kai iš tiesų sergi žmogumi ir kiek šviesos galima rasti kiekviename sutiktame, o juk kiekvienas sutiktas galėjo būti tik praeivis!
