„Visada knieti sužinoti: kiek dar esu tas, kuris buvau? Bet jo jau nėra - negrįžtamai, ir jokie prisiminimai nesugrąžins. Vartau fotografijas, sklaidau tekstus, tarp visokių popierių užtinku seniai užmirštus eilėraščius - lyg ir ne savo. Ten buvau kitas AŠ, apie tai galiu tik pasakyti: AŠ buvau JISAI. Tas atsiskyrimas nuo savęs vyksta visą gyvenimą, kartais gana skausmingai, o tai vis mėgini sulaikyti kūryba, prisiminimais, kurie yra ne kas kita, kaip tik interpretacijos viso to, kas buvo, žvelgiant jau dabarties akimis. Fantastiškas dalykas gyvenimas, kuris pats save nuolat užmiršta, kad kada nors jį atsimintum pažadintas kokių nors įvykių, kūrybos, sapnų, nusiminimo ar nesulaikomai bėgančių metų.“ (M.M.)
-Tu po visko tapai kita.
-Aš? Bet juk niekas many nepasikeitė.
-Bet mums tu keitiesi.
Amžimas lėkimas, net pamiršus, vardan ko ir tylus priekaištas sau pačiai - pamiršai sustoti. Vėl. Kartais specialiai susistabdau, sulėtinu mintis ir žingsnį, pakeliu galvą aukštyn - kodėl vėl nesugebėjau neskubėti? Kodėl visada jaučiuosi it vejama ir gaudau galimybes, lyg rytojaus nebebūtų? O kai paklausia, kaip sekasi, visada nežinau, nuo kurio galo pradėti pasakoti, nes atrodo, kad viskas kinta, lekia ir juda žaibišku greičiu, aš paskui, bet - atsilieku.
Sustoti. Jei manęs paklaustų, ko norėčiau dabar išmokti, tai tik - stovėti vietoje. Nejudant ir neplaukiant galimybių ir atradimų jūra. Bent akimirkai tiesiog sustoti ir pamatyti, kas buvau ir kas esu. Juk vakar jau buvau jinai, šiandien - viso labo aš, bet tik dienai. Viskas keičiasi ir teka. Be jokio sustojimo.
***
Kelionės laikais/miestais/žmonėmis. Niekad tiek nesu keliavusi ir visai ne kilometrų skaičiuje čia viskas slypi, o atradimuose, kurių dabar - pilnos kišenės. Žmonės - nauji ir visai nepažinti, atviri ir drąsūs, sakantys - imk mane ir skaityk. Aš vartau it knygą, kiekvienas puslapis brangus iki paskutinio taško, viską noriu pažinti, atrasti ir suvokti. Atsargiai verčiu lapus - žinau, juk ne kasdien pasitaiko proga šitaip pažinti žmones. Pasibraukiu tam tikrus žodžius, kurie manyje randa atgarsį, užlenkiu kampą, kad kitąsyk lengviau rasčiau, kur sustojau, išsirašau patikusias citatas ir viską geriu į save, lyg rytojaus nebebūtų.
Visada svarbiau žmogus su savo priekaištais, kaprizais, problemomis ir nesėkmėmis nei miegas ar patogus poilsis, laikas sau ar kažkam naudingesniam. Nes to naudingesnio net nėra, yra tik žmogus su savo aižėjančiu vidumi ir kaip svarbu išsaugoti tuos žmones savo viduje, nepaisant lėkimo ir greito tempo. Kaip svarbu tiesiog pabūti, nepaisant jokių greičiau ir sparčiau, tiesiog kalbėtis, gerti į save žmogaus žodžius, įkvėpti jo šilumą, kuri po to bus didžioji stiprybė, kuomet savaitėmis kamuos vidinis nerimas ir nežinosi, kur rasti tų vidinių jėgų stotis ir eiti. Visada stiprybė - žmonės, pirmiausia jie. Kas mes be kitų? Galime savo darbais stebinti pasaulį, bet jaustis savy maži maži be kažko artimo sau, o galime būti maži, bet saviems jaustis kažkuo ypatingi ir šito - kaip pilnai užteks vidiniam nerimui nuraminti. Pažadai, kad būsi, net jei viskas baigsis blogai, šypsenos, kai nei vienam nebėra jėgų juoktis, kalbos iki ryto, ėjimai per miestą nakčia, nebylūs apkabinimai - aš su tavim, nes tu svarbiau už viską pasauly. Darbus spėsi padaryti visada, o žmonės gali susprogti, išeiti, pasimesti, nerasti kelio. Juk man taip irgi buvo, aš žinau, kaip reikia rankos, kai nebežinai, kur eiti, kur save rasti, kaip sau bent kažkaip padėti, kaip save susirinkti ir kai nėra į ką atsiremti, norisi sprogti, nes tu pats vienas savy jau esi per mažas sugerti tą nerimą, tau reikia kažko, kas palaikytų ir pasakytų - žinai, bus gerai, net jei dabar ir netiki. Kai tai patiri, labai paprasta ima atrodyti - turi būti kitiems tas petys. Jiems svarbūs ne tavo pasiekimai, o tu pats ir šitai man yra didžiausia dovana. Dėl to aš galėčiau pas žmogų lėkti naktį, nemiegojus, vos pajudanti, apsikrovusi darbais - o gal tam žmogui dabar taip reikia tavo peties ir tu vienintelis TAS žmogus? Todėl visada atrodė savaime suprantama, kad žmogumi būti - pirmiausia tavo pareiga, tik po to eis darbai ir pareigos. Ir kaip norisi žmonėms kartais surikti - būkit ištiesta ranka, o ne skubantys praeiviai.
Nėra sąvokos nenaudingas laikas, jei jis skirtas žmogui. Netaupau laiko žmogui, niekada netaupysiu. Šiandien tiek mažai ausų, kurios išties ne tik klauso, bet ir girdi, tiek mažai akių, kurios ne tik žiūri, bet ir mato tavo pirmą rūpesčio raukšlę, skausmą akyse ir ištryškusią ašarą, per mažai žmonių, kurie verti šito vardo, per mažai įsiklausymo ir per daug skubėjimo. Todėl aš noriu būti ta akis, ta ausis, ta ranka ir tas petys, noriu išmokti sustoti ir nerimo akimirkai atėjus būti šalia su užtikrintu - rytoj viskas bus gerai.
Sustokim ir pabūkim ištiestomis rankomis tiems, kam to reikia, ausimis ir akimis. Skirkime laiko žmogui, o ne darbams. Bent jau šiandien.
