Pamenu, kartojau, kad man Kamiu prilygsta tobulybei, pritarei tiek, kad po to pasileidome vaikščioti tarp suoliukų ir ilgų pokalbių dar daug naktų, daug rytų grįždavau, kai jau reikėjo keltis gyventi, bet taip patiko kalbėtis, juoktis ir tylėti, kad būčiau nemiegojusi išvis, kad tik toliau jausčiau tą ilgesingą, kažkokį sentimentalų laipiojimą pokalbių eilutėmis ir vaikščiojimą upėmis, miestais ir tiltais.
Ieškojai savo Tūlos, aš dar tik sveikau ir mylėjau man nepriklausantį, tu sakei, kad mano meilės istorija prilygsta Kunčinui ir Tūlai, tada buvau tokia rudeniškai liūdna ir nebetikinti tuo, kas vyksta prieš akis, kad tik nusijuokiau. Atrodė, neįmanoma. Klausei, kaip išgyventi nelaimingą meilę, kalbėjai apie savo mylimą kaip apie superherojų, viskas tau buvo gražu, nauja ir truputį skaudu.
Pameni, tada patariau, viską iškentėti, išlaukti, išbūti, išgyventi ir praeis atodūsiai ir nepadovanotos gėlės, nepaskambinti skambučiai, meilės laiškai net nepradėti rašyti.
Bet aš žinau, kaip klydau.
Nei tau, nei man istorijos nepasimiršo, ir tu, ir aš dar vis plaukiame tuo užsimiršimo vandeniu ir negalime pakeisti tų žmonių, kurie mums buvo DAUG.
Kiekvieną dieną priminsi, kaip tau gaila, kad išėjo tavo žmogus, aš tik palinksėsiu galva - gyvenimas kupinas tokių praradimų, bet tu dar išmoksi atskirti, ką verta lydėti iki durų, o kas net nevertas sutikimo nuo durų.
Po to seks istorijos ne su tais, atrodys, kad pagaliau laimingi, bet vėl tik iliuzija, žmonės nepaleis ir tu kartosi, kad sergu sergu tavimi, o tu - mane sargdini. Ir atsirasi vėl tada, kai, manysiu, pasveikau tavimi, atsirasi ir vėl man pajuoduos ratilai po akimis, vėl rymosiu ir vėl nebežinosiu ničnieko, tik po supratusi, kad pagaliau gal nieko čia žinoti ir nereikėjo.
Aš žinau, kad dar daug metų slankiosim apleistais parkais, o aš vėl kilsiu su aušra, nes taip būsiu pasiilgusi gyventi, vieną dieną pasakysi, kad radai savo herojų ir pamatysiu, kaip tavo akyse žaidžia laimės slėpiniai.
O aš? Žinai, kartais nieko nereikia žinoti, laukti ir tikėti, reikia gyvenime BŪTI, o tu puikiausiai žinai, kad padarysiu viską, kad ne plaukčiau šalia gyvenimo, o gyvenime būčiau - to išmokau iš tavęs.
Kiekvieną kartą, kai garsiai nusistebi, kad susitikom ir gyvenimas pradėjo kitaip tekėti, aš nusišypsau - tuo ir nuostabu gyventi, kad nežinai su kuo rytoj suves ir ką atneš. Gyvensime su savo knygų mylimaisiais, su eilutėmis paraštėse, su aušra pagaliau pakilusia, su nerūpestingumu, nes labai pavargome pergyventi už du, rytais, kada bus ramu, vakarais, kada abejosime net ir savimi, bet tai ir yra būtis.
Abejok, ir aš abejojau belsdamasi į tavo duris, bet, matai, įsileidai.
Ateik pas mane su savo lagaminais liūdnos patirties.
Ir aš įsileisiu.
