Nerašiau jau labai ilgai, viduje praūžė cunamiai, škvalai ir audros, o aš tylėjau, nes kartais žodžiai tampa tokie beprasmiai, o tyla - pasako daug labiau.
Save mėtau tarp miestų kaip išlaisvintą iš narvo, leidžiu būti visur, kur užsimano akys ir kūnas, nors viena aišku - širdis jau pasirinko seniai, kur jai būti, bet nuo to niekas netampa lengviau. Savo miesto stoty kas kartą išlipu su ašaromis akyse, nes toks jis man jau tapęs - apverktas, išbūtas, išjaustas, išmyluotas, čia man gatvės kalba per daug ir tai taip man nelengva, kad vakar eidama pagrindine miesto gatve, vidurnaktį, iki namų, užsimerkiau tartum nieko nebūtų, tartum čia ne Vilnius, ne tos gatvės, ne tie namai, kurių kiekvienas langas man kaip atsiveriantis skaudantis peizažas. Po to tik pažvelgiau į Vilniaus panoramą pro namų langą - Vilniau, aš tave myliu, bet aš tavęs taip nekenčiu...
Aš tiek savęs pamečiau ir taip pasiilgau savęs prieš metus/du/tris, net penkis.
Aš vietoj miego rinkdavausi knygas ir poeziją, o rytais stodavausi gyventi be jokio rūpesčio, aš vietoj mylimo glėbio rinkausi teatro kėdę ir buvau tokia laiminga, kokia manęs dar nei vienas mylimas nepadarė. Aš rašydavau recenzijas naktimis, o dienomis gyvenau menu - Dieve, kaip tai buvo gražu. Aš su žmonėmis kalbėdavau ne kaip gyveni, o kas tu iš tiesų ten viduje, mano akys degdavo meile viskam ir tikėjimu tuo, ką darau, tokia tvirta buvau savo tikrume, kad abejingų niekada nelikdavo. Aš buvau tokia ištikima sau, kad jaučiausi nesužlugdoma - nors tik gyvenau sava veikla. Aš taip buvau užsiėmusi dvasiniais dalykai, kad man nerūpėjo materialūs, aš kiekviename bandžiau pamatyti jo vidų ir širdies kerteles, aš gilinausi į žmogų ir jis man atrodė įdomus taip labai, kad negailėdavau jam nei miego meto, nei ankstyvų rytų, nei sukortų kilometrų kartu, kai eidavome penktą ryto į savo tolimuosius namus, o aplink budo praeiviai, mašinos ir dienos tikslai, geso šviesos, o aš krisdavau į lovą tokia laiminga ir taip užsitarnavusi savo miego, kad stipriai abejoju, ar būdavo laimingesnių.
Noriu grįžti į ankstesnę save, nes tai buvo mano stiprybė ir atrama.
Turbūt todėl ir keičiu miestus, gatves, langus tikėdamasi viename iš jų rasti ankstesnę save, bet viskas tik bėga tolyn.
Žinau, viskas dar bus, bet šiandien noriu skaudėti. Po to galėsiu vėl, kaip prieš daugel metų, atsiversti knygą vietoj miego ir teatre atsisėsti ant savo laiptelio vietoj mylimo glėbio. Aš kūrėja ir man reikia kurti. Mano dienos vėl bus menui, o naktys - kūrybai, nebeliks gyvenimo, bet šiai sekundei man jo reikia mažiausiai.
Vilniau, mano mylimas nekenčiamas mieste, kaip noriu, kad pro tavo langus matytųsi jau kiti peizažai...
