Moteris jeigu nesanti idiotė.
Tu beprotė, tik bepročiai taip parduoda sielas. Idiotė!- kalbės akys ir lūpos.
Aš nutylėsiu. Viską. Pati žinau, tikrai žinau, ką reikėtų atsakyti, bet nebeleidžiu žaisti principams. Aš žinau, kodėl esu šičia ir šitaip, galbūt tik man vienai tai ir tebūtų suprantama, galbūt tik man atrodo, kad reikia duoti tiek, kiek gauni, bet jau turbūt seniai nebereikia to įvardyti garsiai. Ir išties - kaip dažnai įvardijame balsu ir tik tada suvokiame, kad tik ką tapome nebe savimi ir taip lengva dabar mumis žaisti, ir taip sunku pusračiu apsisukus nueiti į koridoriaus gilumą - jau visi žino, kam.
Atėjau, nors žinojau, kad nepajėgsiu. Eidama gatve savęs klausiau, ar įmanoma, kad būtų dar sunkiau. Ir dangaus klausiau. Niekas neatsakė. Tik gera mergaitė, tokia pati atsidavusi mylimai veiklai, tokia švytinti ramuma ir jauki, pasakys - cha, mieloji, tu gi viską turi!
Atrodyti pačiu laimingiausiu žmogumi. Kitiems juk tu - tik jų susikurtas paveikslas. Ar bent kiek įdėjai savęs į jį? Aš mačiau prasmę nešti šilumą, todėl net kai viduje miriau, ėjau ir kitiems šypsojausi, guodžiau pakirstą mėnulio šalnos, glosčiau gatvinį nušiurusį katiną, kuomet man buvo rėkta į ausį „Vaikeli, apsikrėsi!“ - palaukit, kuo? Abejingumu?
Visai tikiu, kad kai kurie pagalvos, jog tai kaukė. Bet man tai tiesiog būdas nepakirsti nuo audrų viduje. Ir misija. Jūros spalvų ir vėjo - išties, pati gražiausia.
-Aš tau niekada nepasakosiu to, kas man blogai. Tau viskas sekasi. Aš negaliu atsiverti prieš tokį sėkmingą žmogų.
Na, klausykit. Tuoj suvoksiu, kad nebeturiu žemės po kojomis.
Bet dabar tylutėliai apie tylą.
Moteris jeigu nesanti idiotė tik myli akimirkas čia.Nebyliai.
Siauri koridoriai prabėgimui, nes praeiti jau nebėra nei laiko, nei jėgų - tiek visko ir taip daug.
Vidus toks, kokio net neįsivaizdavau esant. Šiltas ir mane suprantantis. Čia sienos klauso ir užtaria, paglosto. Grimo kambariai, nusėti prabėgant numestų daiktų, pavargusių vazų, veidrodžių, prie kurių vakarėjant susės aktoriai prieš išėjimą į Sceną.
Repeticijos. Man pačios mieliausios, pačios jaukiausios, dėl jų aš galėčiau parduoti ne tik sielą, bet ir širdį.
Kai viskas tyliame veiksme, aktoriai deda žingsnius, ištaria žodžius, o Režisierius išrėkia - STOP! - akimirka tylai ir pasipils taisymų tirados, atodūsių sekundės, džiaugsmo ir įtampos šurmuliukai viduje, kai viskas sekasi ir toks susijaudinimas, kai kažkas nepavyksta. Tokiomis akimirkomis aš išties gyvenu. Be jokių savo paveikslų ir sėkmės - tik tokia, kokia noriu būti ir kokia esu.
Apkabinti Legendą Jubiliejaus proga. Pažiūrėti į akis - senstelėjusias, bet tokias šviesias ir tikinčias. Kartais net padūkusias ir visuomet beprotiškai smalsias ir turinčias, ką pasakyti.
Po savaičių, metų vis prasilenksim ir vis žiūrėsiu į tas akis, teikiančias man stiprybės ir atminty iškils ši akimirka - ir bus lengviau kvėpuoti.
- Žinai, žaviuosi, kad tu taip gali. Na, taip prieiti ir kalbėti su visais šitais garsiais žmonėmis.
- Nejuokauk.Tereikia tik matyti tame prasmę ir viskas bus lengva ir prieinama. Pats gyvenimas pasirūpins.
Eikime ir kalbėkimės. Kas kad mums atrodo, kad neverta, nereikia, neprasminga, kam?
Kas pasakys, kas buvo blogai, jeigu ne tu, šitam stebuklui iš T raidės pardavęs gyvenimą?
Kas skubomis praneš, kad buvo taip gerai, jog net apsiverkei?
Kas apkabins, kai nebebus širdžių, kurios tiki?
Būk iš didžiosios raidės ir visi galvos, kad, nu velniava, kiek jis daug pasiekė!
Paveikslus tapome patys, prisimink.
