savo laimę kuriame ne mes/ kada bus nuobodu gyventi?

Dideliam, visų jau užmirštam
tuščiam vasarnamy
per šventą Joną
įskridai į mano tylų kambarį
pro langą
paukšte mėlyngurkle,
ko taip spurdi, mėlynoji paukšte,
skrisk iš čia -
juk saulė dar vidurkely,
ko tu įskridai pro mano langą,
jūros vėjams pučiant,
taip bijodama,
sraigės po rasotą žolę šliaužia
sulaukėjusiam sode,
džiaugies
šalta rūškana šviesa
ir jūros ūkana,
iš jos abi atklydom -
pustuštis nykus vasarnamis
apaugęs
nužydėjusiom alyvom,
prieblandoj, šakų brūzgyne
dar viliuos išgirsti
svaigią tavo giesmę.

Beveik neberašau eilėraščių, bet ne todėl, kad nėra įkvėpimo, o anaiptol - jo tiek daug, kad nebepakeliu, neturiu, kur dėti, nebespėju tinkamai išnaudoti. Grįžusi namo neberandu savęs, nes tiek daug emocijų ir jausmo, kad tik atsidūstu - vėl jaučiuosi per pilna šiai dienai. Bet visgi gražus man tas suvokimas, kad dienos nespėja paskui tave, kad tiek visko ir taip daug, kad nejučiomis pamąstau - kelių žmonių gyvenimus gyvenu? 

Kai išgirstu bendraamžius sakant, kad nuobodu, nejučia pykteliu. Tylomis laukiu akimirkos, kai suprasiu, kad gyventi man pagaliau nuobodu, kad nebeliko nei veiklų įdomių, nei aistrų, pastatančių mane ant kojų net ir ketvirtą ryto, kaip šiandien, kada suprasiu, kad viską išbandžiau ir nebėra man nepažįstamų kelių, kada viskas bus taip saugu ir sava, kad „Nežinau/nesuprantu“ žodžių tiesiog nebereikės. Bet tuo pačiu žinau - spės trys gyvenimai praeiti, o aš dar klamposiu atradimų balose ir džiūgausiu sužinojusi naują žodį/sąvoką, išgirdusi man nežinomą muzikos grupę ar perskaičiusi knygų krūvą, kuri į mane ir dabar bado akis iš lentynos. Ir man patinka atradinėti, nežinoti, nevaidinti visažinės, nes, neslėpkim, nei vienas tokiu nesame, patinka plaukti atradimų vandeniu, gerti man naujus dalykus iš kitų žmonių lūpų ir šitaip semtis įkvėpimo, patinka NEMOKĖTI, patinka NEŽINOTI, nes šitai man - rodikliai, sakantys, kad man dar ilgai nebus nuobodu. 

Tokios didelės ir gražios visko kupinos dienos, kad kiekvieną norisi įsirėminti ir žiūrėti, kai bus truputį liūdna, tuščia viduje ar neramu. Norėčiau turėti savyje tą vidinę kišenėlę, į kurią galėčiau dėti gražius žodžius, gėlių žiedus, įkvėpimo minutes, man brangius žmones, prisiminimus ir pokalbius - nesibaigianti ji būtų ir tokia sušildanti vanilės kvapu. Prasegi ir - gyventi jau lengviau. 

Šiandien noriu tik dėkoti, nes, po velnių, ne aš visa tai sukūriau, dėka jūsų man niekada nebus nuobodu, nes jūs - mano nuovargis, poilsis ir įkvėpimas viename. Ne aš sau kartojau, kiek verta esu, o jūs tiek kartų man sakėte, kad be jokios graužaties patikėjau savimi ir užtat dabar esu stipri klampoti per didžiulius purvus, balas ir net tuose purvuose turėti jėgų ieškoti gražių dalykų. 

Todėl ne aš tą laimę sukūriau.

Bet ar reikia žinoti, kodėl šiandien žydi gėlės?

Manau, neverta.

Su pavasariu.

Pagaliau, vidiniu. 

BŪTI - semti patirtis, sutikti žmones, gyventi/ ne egzistuoti, ne dabar

Tamsa yra poetas, o ne mes.

Mirsiu, bet kursiu.
Reikia, kad kažkas tikėtų....



Einu į trisdešimt keturis kartus matytą spektaklį lyg eičiau paskutinį kartą - žinau, kad jokios pabaigos nebus, bet viską stropiai deduosi į kišenes. Yra dalykų, kuriuos branginu ir jais sergu. Susikraunu net mažiausias smulkmenas, renku viską saujomis ir akimis, prisikraunu pilną krepšį - eisiu ir dalinsiu tiems, kam neteko išgyventi to, ką teko man. Žinai, kad spektaklis - ne tavo dalis, netilps į jokias kišenes ir krepšius, bet vis tiek - semi nuo scenos visas jos duotybes.


Iš šono gali pasirodyti, kad spektaklį žiūrėti šitiek kartų - laiko gaišimas (dažnai daug kas ir paklausia - na, kas su tavimi negerai? Taip tiesiogiai net nieko neslėpdami, nes ką, gi normalu į teatrą eiti kartą per metus...). Kovoju su kietais žvilgsniais ir bandau įtikinti - ne dėl pramogos einu.

Pamenu, kaip kartą priėjo teatre žmogus ir pasakė:
-Tu čia jau dvejus metus, juk jau tikrai viską peržiūrėjai, kodėl vis dar esi čia?  Normalus žmogus jau būtų seniai išėjęs...
Pamenu, kaip sutrikau ir neturėjau jokio atsakymo.
Čia gi tas pats, jei tau sakytų - nebūk tiek daug su mylimuoju. Kai myli, laiko nelieka.
Pamenu, kaip aršiai kartodavau, kad čia mano vieta ir čia liksiu,kol visi įprato ir priprato.
Po kurio laiko iš to pačio žmogaus, kuris tąsyk taip nuožmiai klausė, kodėl aš dar čia, gavau pastebėjimą:
-Bet, žinai, tave gerbiu. Nes tu čia laiminga. Ir toliau būk.

Kokia laiminga buvau, kad likau suprasta, išspręsta, kad gavau žodžius IR TOLIAU BŪK.


Vėliau dar ne kartą seks tas magiškas BŪK. Kai norėsiu išeit, bet per daug jausiu trauką, kai suprasiu, kad nebereikia, kad per sunku, bet liksiu ten, kur esu.

- Bet pas jus kiek visko vyksta... Nebejuokauju, aš tiek išgyvenu tik žiūrėdama serialus.
- Taip, aš ir pati maniausi, kad taip niekad negyvensiu, bet dabar! Tolygu skaniai vienatvei, aplietai šokoladu - nereikia net serialo, nes net pačiai įdomu, kaip viskas vyks toliau.

Ir man iš tiesų įdomu, ką atneš rytojus, kur pasuks mano kelias ir kur atsidursiu rytojui, po pietų, saldžiai palynojus. Gyvenime tiek daug neatrastų dalykų, kelių ir patirčių, kad visko nespėju semti rieškučiomis - kiek žmonių, pokalbių, patirčių, kiek saldžių, gyventi prikeliančių, žodžių, kiek guodžiančių glėbių ir rūpestingų šypsenų, kiek pojūčių nuo daugiau nebegaliu iki šiandien jaučiu, kad gyvenu.

Jausti, kad gyveni - mano mylimas ir pats saldžiausias jausmas, nė už nieką neparduočiau, nesumeluotas, tikras ir toks jaukus. Ir tik po to suprasiu, kad šitoks jausmas man ir yra ramybė - pasiutusiai daug veikti, bet tobulai išsimiegoti, velniškai daug patirti, bet nepamiršti už viską ir padėkoti, pasiduoti emocijoms, bet, kai reikia, paklusti protui, bet visuomet išklausyti širdies balsą.


Žinoma, pasiilgstu gyvenimo, kuris buvo visai kitoks. Tokio nerūpestingo, kad net širdį gelia ir ant pečių pajuntama šilta ranka. Nieko nesitikint, nejaučiant, nežinant, tik tikint - tokia tada buvau. Stebėdavau langus, veidus ir akis, mokiausi skraidyti širdimi, tiek daug gardžių patirčių perleisdama kitiems, užtat dabar geriu viską godžiai ir žinai ką?


Daryk viską, jei tik būsi laimingas. Aš būsiu su tavimi, nes gyvenimas nepalankus mus išvyti.
Gerk patirtis, daug abejok ir būk.


jei man nebūtų pasakę IR TOLIAU BŪK, gal būčiau ir nelikusi.
Todėl tu irgi BŪK.

Delnais semk gyvenimą be sustojimo.