Mirsiu, bet kursiu.
Reikia, kad kažkas tikėtų....
Einu į trisdešimt keturis kartus matytą spektaklį lyg eičiau paskutinį kartą - žinau, kad jokios pabaigos nebus, bet viską stropiai deduosi į kišenes. Yra dalykų, kuriuos branginu ir jais sergu. Susikraunu net mažiausias smulkmenas, renku viską saujomis ir akimis, prisikraunu pilną krepšį - eisiu ir dalinsiu tiems, kam neteko išgyventi to, ką teko man. Žinai, kad spektaklis - ne tavo dalis, netilps į jokias kišenes ir krepšius, bet vis tiek - semi nuo scenos visas jos duotybes.
Iš šono gali pasirodyti, kad spektaklį žiūrėti šitiek kartų - laiko gaišimas (dažnai daug kas ir paklausia - na, kas su tavimi negerai? Taip tiesiogiai net nieko neslėpdami, nes ką, gi normalu į teatrą eiti kartą per metus...). Kovoju su kietais žvilgsniais ir bandau įtikinti - ne dėl pramogos einu.
Pamenu, kaip kartą priėjo teatre žmogus ir pasakė:
-Tu čia jau dvejus metus, juk jau tikrai viską peržiūrėjai, kodėl vis dar esi čia? Normalus žmogus jau būtų seniai išėjęs...
Pamenu, kaip sutrikau ir neturėjau jokio atsakymo.
Čia gi tas pats, jei tau sakytų - nebūk tiek daug su mylimuoju. Kai myli, laiko nelieka.
Pamenu, kaip aršiai kartodavau, kad čia mano vieta ir čia liksiu,kol visi įprato ir priprato.
Po kurio laiko iš to pačio žmogaus, kuris tąsyk taip nuožmiai klausė, kodėl aš dar čia, gavau pastebėjimą:
-Bet, žinai, tave gerbiu. Nes tu čia laiminga. Ir toliau būk.
Kokia laiminga buvau, kad likau suprasta, išspręsta, kad gavau žodžius IR TOLIAU BŪK.
Vėliau dar ne kartą seks tas magiškas BŪK. Kai norėsiu išeit, bet per daug jausiu trauką, kai suprasiu, kad nebereikia, kad per sunku, bet liksiu ten, kur esu.
- Bet pas jus kiek visko vyksta... Nebejuokauju, aš tiek išgyvenu tik žiūrėdama serialus.
- Taip, aš ir pati maniausi, kad taip niekad negyvensiu, bet dabar! Tolygu skaniai vienatvei, aplietai šokoladu - nereikia net serialo, nes net pačiai įdomu, kaip viskas vyks toliau.
Ir man iš tiesų įdomu, ką atneš rytojus, kur pasuks mano kelias ir kur atsidursiu rytojui, po pietų, saldžiai palynojus. Gyvenime tiek daug neatrastų dalykų, kelių ir patirčių, kad visko nespėju semti rieškučiomis - kiek žmonių, pokalbių, patirčių, kiek saldžių, gyventi prikeliančių, žodžių, kiek guodžiančių glėbių ir rūpestingų šypsenų, kiek pojūčių nuo daugiau nebegaliu iki šiandien jaučiu, kad gyvenu.
Jausti, kad gyveni - mano mylimas ir pats saldžiausias jausmas, nė už nieką neparduočiau, nesumeluotas, tikras ir toks jaukus. Ir tik po to suprasiu, kad šitoks jausmas man ir yra ramybė - pasiutusiai daug veikti, bet tobulai išsimiegoti, velniškai daug patirti, bet nepamiršti už viską ir padėkoti, pasiduoti emocijoms, bet, kai reikia, paklusti protui, bet visuomet išklausyti širdies balsą.
Žinoma, pasiilgstu gyvenimo, kuris buvo visai kitoks. Tokio nerūpestingo, kad net širdį gelia ir ant pečių pajuntama šilta ranka. Nieko nesitikint, nejaučiant, nežinant, tik tikint - tokia tada buvau. Stebėdavau langus, veidus ir akis, mokiausi skraidyti širdimi, tiek daug gardžių patirčių perleisdama kitiems, užtat dabar geriu viską godžiai ir žinai ką?
Daryk viską, jei tik būsi laimingas. Aš būsiu su tavimi, nes gyvenimas nepalankus mus išvyti.
Gerk patirtis, daug abejok ir būk.
jei man nebūtų pasakę IR TOLIAU BŪK, gal būčiau ir nelikusi.
Todėl tu irgi BŪK.
Delnais semk gyvenimą be sustojimo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą