tuščiam vasarnamy
per šventą Joną
įskridai į mano tylų kambarį
pro langą
paukšte mėlyngurkle,
ko taip spurdi, mėlynoji paukšte,
skrisk iš čia -
juk saulė dar vidurkely,
ko tu įskridai pro mano langą,
jūros vėjams pučiant,
taip bijodama,
sraigės po rasotą žolę šliaužia
sulaukėjusiam sode,
džiaugies
šalta rūškana šviesa
ir jūros ūkana,
iš jos abi atklydom -
pustuštis nykus vasarnamis
apaugęs
nužydėjusiom alyvom,
prieblandoj, šakų brūzgyne
dar viliuos išgirsti
svaigią tavo giesmę.
Beveik neberašau eilėraščių, bet ne todėl, kad nėra įkvėpimo, o anaiptol - jo tiek daug, kad nebepakeliu, neturiu, kur dėti, nebespėju tinkamai išnaudoti. Grįžusi namo neberandu savęs, nes tiek daug emocijų ir jausmo, kad tik atsidūstu - vėl jaučiuosi per pilna šiai dienai. Bet visgi gražus man tas suvokimas, kad dienos nespėja paskui tave, kad tiek visko ir taip daug, kad nejučiomis pamąstau - kelių žmonių gyvenimus gyvenu?
Kai išgirstu bendraamžius sakant, kad nuobodu, nejučia pykteliu. Tylomis laukiu akimirkos, kai suprasiu, kad gyventi man pagaliau nuobodu, kad nebeliko nei veiklų įdomių, nei aistrų, pastatančių mane ant kojų net ir ketvirtą ryto, kaip šiandien, kada suprasiu, kad viską išbandžiau ir nebėra man nepažįstamų kelių, kada viskas bus taip saugu ir sava, kad „Nežinau/nesuprantu“ žodžių tiesiog nebereikės. Bet tuo pačiu žinau - spės trys gyvenimai praeiti, o aš dar klamposiu atradimų balose ir džiūgausiu sužinojusi naują žodį/sąvoką, išgirdusi man nežinomą muzikos grupę ar perskaičiusi knygų krūvą, kuri į mane ir dabar bado akis iš lentynos. Ir man patinka atradinėti, nežinoti, nevaidinti visažinės, nes, neslėpkim, nei vienas tokiu nesame, patinka plaukti atradimų vandeniu, gerti man naujus dalykus iš kitų žmonių lūpų ir šitaip semtis įkvėpimo, patinka NEMOKĖTI, patinka NEŽINOTI, nes šitai man - rodikliai, sakantys, kad man dar ilgai nebus nuobodu.
Tokios didelės ir gražios visko kupinos dienos, kad kiekvieną norisi įsirėminti ir žiūrėti, kai bus truputį liūdna, tuščia viduje ar neramu. Norėčiau turėti savyje tą vidinę kišenėlę, į kurią galėčiau dėti gražius žodžius, gėlių žiedus, įkvėpimo minutes, man brangius žmones, prisiminimus ir pokalbius - nesibaigianti ji būtų ir tokia sušildanti vanilės kvapu. Prasegi ir - gyventi jau lengviau.
Šiandien noriu tik dėkoti, nes, po velnių, ne aš visa tai sukūriau, dėka jūsų man niekada nebus nuobodu, nes jūs - mano nuovargis, poilsis ir įkvėpimas viename. Ne aš sau kartojau, kiek verta esu, o jūs tiek kartų man sakėte, kad be jokios graužaties patikėjau savimi ir užtat dabar esu stipri klampoti per didžiulius purvus, balas ir net tuose purvuose turėti jėgų ieškoti gražių dalykų.
Todėl ne aš tą laimę sukūriau.
Bet ar reikia žinoti, kodėl šiandien žydi gėlės?
Manau, neverta.
Su pavasariu.
Pagaliau, vidiniu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą