Batelių kulniukai į tylą - kaip meteoras per orą.
Išmokau statyti. Pilis, gyvenimus, eilėraščius, paguodą ir draugystę. Nebetikiu likimu - galiausiai vis tiek viską statau ir retkarčiais griaunu juk pati. Dar kava, pašėlęs gyvenimo greitis ir stingdanti tyla.


Tiesą sakant, norėčiau rašyti į langelius, o ne į baltą lapą. Gyvenimą lyg lygtį jausčiausi pajėgi išspręsti net po šimtojo to, iš viršaus, raudono dvejeto. Nesikrimsčiau palaužta kančios, nes bet kokiu atveju tai neturėtų visai jokios prasmės prieš gyvenimo lygtį. Ieškočiau, galvočiau, spręsčiau kaip kad tądien sprendžiau eilinį kryžiažodį, niekuo neišsiskiriantį iš visų kitų.

Ir mano gyvenimas eilinis (lygtis šitai išgirdusi išsispręstų pati...), ir tyla, ir garsai, ir rytinis žadintuvas, net naujametinis taurių, kupinų skaidraus šampano, dzinktelėjimas. Banalūs kitiems, bet net verkiant ne man. Brangus kiekvienas tylos jaukumas, ir garso pojūtis, ir katės rėksmingas „Miau“, ir žadintuvas, kurį taip myliu, kai esu motyvuota šitiek daug nuveikti, net taurės su permatomu skysčiu, kuris užnuodija tarpelius tarp gyvenimo lygties langelių, ir jų tylus, bet šitoks man svarbus „dzinkt“ Naujųjų metų naktį, dažniausiai lygiai lygiai dvyliktą.

Pavydžiu sau. To supratimo, kad mano gyvenimo lygties negali išspręsti kiti. Ir galbūt kvailoko, bet tokio gierdro įstikinimo, kad mano gyvenimas yra nuostabus. Nežinau iš kur gavau tas pamokas - lifte sutiktų kaimynų, bobučių, kurios žutbūt, kas benutiktų, visad priėjusios papasakoja viso savo gyvenimėlio istoriją, nuolat brukamų reklamų ar taip palaimingai (ar tikrai?) besišypsančių žmonių nuo viršelio. Nežinau iš kur pasisemiu stiprybės eiti ir belstis į tas pačias duris daugybę kartų, tiesiog tikiu, kad reikia ir nešiojuosi tas duris su savimi. Aš paprasta. Tikrai.



Aš tik dirbu, kol jūs miegate. Ir rašau, kai jūs keliatės. Matau galimybes, kur jūs matote pragaištį. Užaugu centimetru aukščiau ten, kur jūs dešimčia sumažėjate. Aš tik statau savo gyvenimą, kol jūs griaunate savąjį.