-Mes tiesiog turime subręsti.
----
-Ar matai, kiek vaikščiojančių filosofijos dekanų, kurie taip ir nesugebėjo tapti rektoriais ar majorais, kiek mokytojų, nepakeltų į direktorius... Tiek daug pašauktųjų ir tiek mažai - ištrinktų.
Ačiū.
Už tai, kad sėdėjau salėje ir viską gėriau akimis, lyg rytojaus nebebūtų. O iš tiesų, aš visus ir viską prisiminsiu ir šiandien man lyg išties rytojaus nebūtų, nors visi rytoj ir kils į darbus, ir pietaus, ir spaudys klaviatūrų klavišus, ir eis per žalią šviesoforo šviesą. Visi keisis, sens, švęs gimtadienius, o man jie šitokie su besišypsančiu žvilgsniu - visam gyvenimui.
Išeinu besišypsanti, nes jau visas vakaras pražydo. Kėdės penkios ir ratilai po akimis, balti veidai, sakysi, vėl nepavalgei? Net nenorėjau, bet ačiū, kad paklausei. Visi šiandien su gėlėmis, o tu sakai - pagaliau gi išmokai, kad reikia tausoti sveikatą. Imbierų šaknys ir kažkokie susilieję veidai akyse, bet išties tai viską atpažįstu, tik ne visus noriu prisileisti. Kai prieš savaitę supratau, kad aš taip nemėgstu žmonių, tik raides, tik raides, tai tada tapo aišku ir taip paprasta - jie irgi turi teisę manęs nekęsti. Tu juk pats pasakei, kad už kelių kilometrų liesim kito žmogaus rankas, o už kelių debesų laukia kitas glėbys, todėl aš ir nebeskaičiuoju, tik supinu kasas iš prisiminimų ir apkabinu, kai matau, kad reikia.
Anksčiau kur kas drąsiau gyvenau. Dabar tik myliu sales juodas, žiūrovo kėdę, tobulą vienatvę, kampus salių, kuomet galiu pasislėpti ir jaustis beveik nematoma, praeiti pro pažįstamą, nes taip kartais norisi būti tik sau, būti kitų gyvenimuose, kai žiūriu pro spektaklio ar filmo stiklą, bet tuo pačiu - ir savąjame, šitaip gausiai jį praturtindama. Supratau, ko niekada nenorėčiau ir tapo viskas taip paprasta.
Aš geriu natas, o jos lekia tiesiai pro mane, aš žiūriu. Norėčiau mokėti groti fortepijonu ir/arba šokti baletą, bet užvis labiausiai - būti smulkmenų fotografė.
Noriu, kad būtų nebebaisu. Noriu, kad visada laiku išeičiau ir paleisčiau, nes užvis ilgiausiai užsibūti - pats nejaukiausias dalykas. Noriu, kad paleisti žmonės sugrįžtų ne košmarais, o žaliom šviesoforo šviesom. Noriu, kad šviesa ateitų pas tuos, kurie radę plunksną, ją pakelia, pas tuos, kurie jos nusipelnė ir ne, nes antri ir treti šansai - užvis reikalingiausi. Noriu, kad neišeitų tie, kurie tiki ir kurių dėka tikime. Noriu, kad jie dažniau pažvelgtų ir noriu, kad viskas tekėtų.
Šiandien nedėsiu eilėraščio, atsiprašau.
Užtatai, muzika.
Jurgai jaučiuosi skolinga už nepaprastą jautrumą dainai ir už gijimą klausant.
Rytoj jie visi kils pietų, o aš mylėsiu juos ir vėl kaip šiandien - amžiams.
