R.B. arba repetuoju kasdien poeziją ir galiausiai - pavyks

Aš liksiu jums sutręšę rėmai,
tačiau juose mėnulis patekės,
pavasarį, jam šviečiant nužydės
kvailiausios ir liūdniausios gėlės pienės...

Pelėsių žydrą miestą prisiminkit,
jo valkatas ir juokdarius,
jie šoks su pienėmis ir aikštėje raudos
kvaila, kaip jie, pavasario mergaitė..

(R.B.)

Kai vakare turiu skaityti eiles, nebelieka dienos. Jos visos nuteka savais keliais.
Kaip prieš spektaklių premjeras - dieną jaudulys, o vakare galiu gyventi.
Aklai pavydėjau visiems, kurie moka gyventi, dirbti, bendrauti, ruoštis premjeroms/pasirodymams/renginiams, auginti vaikus ir save, gaminti maistą (ir apskritai - valgyti), mylėti, kalbėti ir taip toliau taip toliau - ir viską kuo ramiausiai suderinti.
Jaudulys mane okupuoja be jokio gailesčio.


+ + +
noriu, girdi, noriu pabust iš gyvenimo
nors neturiu jėgų
bandau pabėgti švininėm kojom
o lapkričio liūtims pliaupiant estrados
kur iki sąmonės netekimo griežia
girti muzikantai
kraujas, lapai ir purvas,
praeiviai
jie stengias
peržengti kraujo ir purvo balas
noris klykti iš įniršio
tas lapkričio džiazas
tuščios, tamsios laiptinės
siūbuoja mano galva tarpuvartėj
liūdesys šikšnosparniu beldžias
į tavąjį langą
siūbuoja mano galva
girta į vėjo, lapų, žibintų taktą
šikšnosparnių gatve, žiurkių
gatve, palėpių gatve
siūbuoja mano galva
įtūžus liūtis
kaip motina talžo per veidą
sūnau atsipeikėk, ir rauda,
aš bėgu švininėm kojom,
mane vejas mano šešėlis
aš noriu pabust iš gyvenimo
maldauju, beldžiu
į tavąjį langą
o lapkričio džiazas vidurnakčio mieste
leisk man pabėgt, leisk man
pabusti, leisk man surasti tave,
ir išsidurti akis, užsikimšti vašku
ausis.
1976



Kai reikia skaityti kito eiles, viskas dar pasunkėja. Juk dabar esu atsakinga ne tik už savo kūrybą, bet ir už to poeto, kuris jau seniai išėjo, kurio nebėra ir man nebuvo lemta sužinoti, koks jis būtų mano akimis, tik per renginį išgirsiu - man nei viena eilėraščio interpetacija nepatiks, nes aš girdėjau, kaip jas skaitė Poetas, - pasakys ta, kurią jis mylėjo, ji su juo bėgo iš namų, pykosi su tėvais, hipiškai šoko gatvėmis ir buvo jo mūza.
O man liko tik nuotrupos, menkučiai skrydžiai, trumpa biografija, gal ir dėkui dievui, kad bent šioji sukrečianti. Nes kitaip kaip viską sugerti į save ir į ką atsiremti?
Visi straipsniai apie poetą įgyja didžią prasmę, skaitau lyg ruosčiausi bakalauriniui ar mažų mažiausiai kažkokiam didžiam faktų sudėliojimui prieš poetą dar menančius. O aš tik per dvejus teorinių studijų metus pasimokiau - reikia skaityti, analizuoti ir stebėti. Ir prieš skaitydama poeto eiles, turiu apie jį žinoti viską - su kuo bučiavosi, kur lankėsi, pas ką glaudėsi, kokiame kalėjime mirė, galiausiai - kad pats tos mirties ir norėjo, matyt...
Tada jau jaučiuosi truputį saugi ir galiu įkvėpti poezijos. Dar ilgai atsiversiu straipsnių nuotruopas pasitikrinti tam tikras datas, pavartyti nuotraukas, įkvėpti hipiškumu padvelkusio oro...

Skausmingas visa apimantis noras
kaip nemiga beprotnamy, kaip oro,
ak paskutinį kartą jus įkvėpti
akis ir lūpas ašarom lytėti...
Kokia siaubinga nemiga už lango
ne vėjas ir tamsa, o mano veidas
šešėlių minios šiąnakt gatvėm vaikšto
Aš vienas apsibrėžęs mėnesiena,
aikštėj
Meldžiu tik vieno, jus įkvėpti
prieš kirtį
Rudens tamsos per mano
nuogą širdį.

Mirė 26-erių ir dar kalėjime, šiandien jo eiles verčia į kitas kalbas, o jis išėjo neišvydęs nei vienos savo poezijos publikacijos. O mirė tuomet, kai nelaisvės buvo likęs tik vienas mėnuo. Ir suimtas - už valkatavimą, nedarbą, tiesiog už tokį, laisvą ir pasiutusį, gyvenimą, už tai, kad atsikėlęs leisdavo sau ne eiti į darbą, nes tokio neturėjo, o išvažiuot kažkur, kur dangus gražesnis, o saulė šviečia ryškiau.
Liūdno rudens poetas, kurio eilėse - varganas Vilnius, kur jis buvo gerai žinomas ir visų pažįstamas, mylimoji Silva, mirtis, trapumas ir gyvenimas, valkatos ir cigaretės, viena būtinai suspausta lūpose.

Rašau tai ne todėl, kad norėčiau. Rašau, nes noriu, kad kiti sužinotų, kas jis ir koks. Aš, prisipažinsiu, šio poeto nežinojau iki vakar ir po to dar per renginį jaučiausi truputį kalta - kodėl tiek mažai išmanau, kodėl, kad ir kaip myliu poeziją ir nuolat ja domiuosi, nesugebu žinoti tiek, kiek reikėtų, kodėl kasdien suvokiu, kad pagaliau žinau, kad nieko nežinau? Atrodė, negaliu šitaip leisti sau prieiti prie poeto eilių, kažkas neleistino. Todėl ir grūmiausi su informacijos savyje kliūtimis.

Kuo daugiau žinau, tuo menkiau jaučiuosi. Kuo daugiau moku, tuo daugiau noriu mokėti. Kuo daugiau neriu į žinias, tuo labiau jose skęstu. Bet vis tiek noriu plaukti ir žinau, tikrai žinau - vieną dieną išmoksiu. Repetuoju kas dieną ir vieną kartą pavyks.


P.S. džiaugiuosi kiekvieną kartą padėdama žydėti poezijos žiedams ir skleisdama apie ją žinią - skaitydama renginiuose (ir net nebūtinai savo kūrybos) , rašydama, pasakodama, domėdamasi ar tiesiog klausydamasi. Esu laiminga, nes transliuoju poeziją. Nes ji man padeda gyventi, gal visai ne tiek ir daug, bet viena žinau - be jos būtų sunkiau. Šiandien supratau, kad su tokio poeto eilėmis ant kelių galiu būti saugi kaip ir su savosiomis lūpose pagaliau mažiau baisu eiti į sceną - visi nerimai atsipirks. Tvirta niekada nebūsiu, bet paslysti bijosiu mažiau.



Repetuokime kasdien finalus.
Pradžias dar, eigas ir tęsinius.
Vieną dieną ims ir pavyks - visos pradžios su visom svajonėm.
Bet repeticijos - irgi gyvenimas.
Nepalik jų iki finišo.