Myliu vienatvę, kai žinau, kad tuoj kažkas pareis.

Jie sakė, kad viskas baigės, o man dar tik prasidėjo. Nes jau išmokau prijaukinti. Savo dienas it arklį.
Jis pašnibždėjo, kad gyvensim. Kaip gera žinoti, jog ateis. Kažkas ateis.
Jei nebūčiau čia, dabar ganyčiau savo silpnumo akimirkas. Po vieną.
Jei nebūčiau čia, dabar skinčiau gervuoges iš seno apžėlusio miško ir gerčiau gaivią kavą. Iš nuosavos virtuvės.
Jos nuėjo it paukščiai nuėjo, o aš likau bešaukianti "Mūza, nejau ten tu buvai? Nejau?"


Po to visi sugrįš, o aš žinosiu, žinosiu, jog tuoj kažkas pareis. Jau greit.


ir tik aš viena žinau, kad visos penkios eilutės prasideda raide J.