Pasakysiu tik tiek, kad galėčiau šitaip ir savaitę autobuso ratais dardėti, galėčiau niekada ir negrįžti (taip, sau pamelavau tik ką), galėčiau metų metus sustoti arbatos (nes kavos jau nebegeriu) kažkokioje stoty ir nepamiršti perskaityti parduotuvių pavadinimų, bei, kaip visad, pasiklausyti, tenykščių kalbos. Visada pabandant save įsivaizduoti jų vietoje arba sukurti jų istorijas - kur eina ir kas jų laukia namie. Dairytis pro langus ir lyginti matytų šalių peizažus - kas kad tiek mažai jų matei.
22 metus nuoširdžiai nemokėjau/negalėjau/nekenčiau (vadink kaip nori) keliauti. Visos mano kelionės iki čia ir dabar buvo pasmerktos nesėkmei, nes trečią kelionės dieną jau rinkdavau ašaras, paguldytas pusryčių lėkštėse ar kavos tirščiuose - ir viskas iš ilgesio. Taip tik atrodo, kad galėtume išgyventi be visko, kas supa. bet pabandyk išvažiuoti ir kokie brangūs taps namai, katės kailis ir kasdieniai žmonės. Atrodo, vos atsisveikinai, o jau norisi vėl apkabinti, o ir ką darysi su savo begaliniu jautrumu ir neišbarstyta meile viskam? Net ir svetimoje šalyje - tik grįžti atgal. Todėl ir grįždavau ir oriai teigdavau, nieko neslėpdama - na, nekenčiu keliauti.
Bet.
Kažkada net ne savo noru pabandžiau keliauti po Lietuvą - šiek tiek ir visai trumpai. grįžusi sau pasakiau - tai nuo šiol jokių NE? Viskas tik dėl to, kad pamilau jūrą ir pajaučiau, kad keliaudama ne tik pasiilgstu, bet ir labai įsimyliu - vietas, žmones ir vidinę harmoniją. Kai klevų sirupas tampa kasdienybe, norisi ją sutrikdyti, todėl drąsiai ardžiau ir niekinau savo nusistovėjusias normas, aklai ir be jokios meilės priešgyniavau sau pačiai, daužiau kelionių stereotipus ir nejučia svajojau apie kelionę - su savimi ir po save, bet jokių būdu ne be kavinių ir bemiegių naktų.
Nesakau, kad daug visko pamačiau šitaip niekingai ardydama savo nekelionių tinklą, tačiau - išties pamilau šitaip eidama prieš save, pamilau keliauti.
Keltis klaikiai anksti, nes degi noru palikti šią šalį, viskas skubomis, o ko gali prireikti? Vis tiek nežadi nei miegoti, nei ilsėtis, tik keliauti, kvėpuoti ir leisti į save visą ramybę ir harmoniją, o kad viskas susilietų ir vėl grįžtum laimingas ten, kur rutina kartais nemoka išeiti.
Kelionės tikslas visai menkutis, bet man didis labai - Ryga. Ne atstumu ar kelionės ilgumu, o laukimu ir šventu tikėjimu, kad ten bus gerai, bus ir aš atsitiesiu ir jaukiai balansuosiu su jūra, nes vien žinojimas, kad laukia jūra, yra vertas visų pasaulio kančių - viskas tampa gražu, gaivu, lyg iš anksto ruoštumeisi draugystei su beveik nepažįstamąja, nors šiaip ji tave žino kuo puikiausiai, tu ją irgi neblogai, bet teigi sau, kad ne, ji dar man ne kokia draugė, nes aš, pavyzdžiui, visad per daug tikiuosi iš draugų, o po to nusiviliu, o jūra nusivilti - neleisiu net paklausti, ar kada manei, kad šitaip išvis galima.
Išties, kelionės tikslas - jūra. Didis ir kartu toks menkutis, nes tiek visko ir kartu nieko jame telpa. Bet aš nemoku paaiškinti. Ir nežinau ar čia tų žodžių išvis gali prireikti, nes kas pamilęs jūrą, mane supras, koks malonumas gali būti priėjus jūrmališką jūros krantą pagaliau pajusti VISA SAVIMI tikrą tylą, jaukią melodiją kūne, harmoniją ausyse, nenusakomą bangų raminantį ošimą ir tyliai pagalvoti - dabar išties jauti, kad gyveni.
Ir visai nenuostabu, kad po to jūrą sunkiomis minutėmis regi visur, kur pasiekia ausis panašūs garsai į ošimą, kur norisi matyti raminančias jūros bangas - pati juk jas nupiešei, kad būtų lengviau gyventi.
Po to gali sekti gražūs sostinių senamiesčiai ir dar gražesnių teatrų paieškos, kūno nebelaikančios kojos ir menkutis nuovargis. Bet žinai, kad iškentėsi viską, nueisi 30 ir daugiau kilometrų per vieną naktį, užmigsi pakelės kavinėj kažkuo primenančioje Rusiją, pasiklysi toli toli nuo Rygos centro, bet rasi galiausiai visus kelius, nes kam nebūna? O pasiklysti kelionėse, ypač kai neskubi ir keliauji be didžiulio svarbaus plano, yra kažkas šiurpiai malonaus, labai intriguojančio ir taip jaukiai savo - visada mėgau naujus kelius net jei neatradusi esu ir senų.
Ir koks skirtumas, kad kūnas suglebęs nuo jėgų apleidimo, svarbu, kad būtų jų viduje - įsimylėjęs miestą leidiesi kelionei atgal su malonia mintimi, kad, kaip simboliška, ne į namus šįkart, o į teatrą (išties, tai namus - gal tikrai?) ir viskas tampa prasminga, sudėliota ir ramu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą