aš nesu visur

O viskas prasidėjo nuo pasakymo, ištarto vėlų vidurnaktį, kuomet nebeturėjau, kur dėti liūdesio:

-Pabandyk pasiklausyti muzikos.

Aš tik puolamu žvilgsniu ir nepatikliu balsu - muzika, kai viskas šitaip? Ligšiol pamenu, kaip sėdėjau ir viskas, ką tegalėjau daryti - skaityti guodžiančius tekstus, gerti kavą ir ieškoti bent menkiausios užuovėjos.

Išardytas žmogus nemoka  ilgai kariauti, todėl paklausiau.
Įjungiau muziką.

Tai buvo kovo mėnesį.
O muzikos neišjungiu ligi šiol.

Ir pagaliau turiu receptą klausiančiam, koks gi yra vaistas nuo liūdesio. Nes anksčiau niekada nerasdavau tinkamo atsakymo, mano receptai kitiems atrodydavo juokingi - nueik į teatrą, išgerk kavos, išsirašyk, paskaityk, išeik įkvėpti gryno oro ir susitik su skaniais žmonėmis...Galima būtų tęsti be galo.

Bet tokio, kuris veiktų greitai, efektingai, pašalintų visas liūdesio žymes ir paslėptų savas nejaukias mintis - neturėjau.

Užtat dabar turiu, mėgaujuosi, savivaliauju juo ir nešuos per gyvenimą it jis visas būtų mano, tačiau ir su kitais mėgstu dalintis.
Muzika gydo. Ne preparatais ir ne antibiotikais, o garsais ir tyla tarp akordų, virpesiais ir deramais tonais, pažįstamais arba kaip tik tik ką atrastais dialogais.

-Tu girdi? Klepas kalba su būgnais. Paklausyk.

Ir išgirdau. Sėdėjome su savais žmonėmis, tada net nežinojau, kad šitaip sėdėsime iki ryto, kad Soulboxas taps vieta, kur atrandamas juokas, o MC - vieta žiūrėti futbolą.
Viską išsisaugau.
Viena iš mūsų šiandien jau pakeliui į Siciliją, o aš jaučiuosi, lyg išskristų ne draugė, o dalelė manęs.
Pirmadienį dar buvome visi kartu, sekantį kartą - vienos trūks.
Ir vis tiek  - šiųmetes Jonines myliu labiausiai už visas praėjusias.



-Tu visur juk esi.
Šita frazė yra mano nuodas, mano neišvengiamybė ir mano šautuvas, kuris nušauna mane pačią.
Kai taip pasako, noriu pasakyti, kad mielai nebūčiau niekur, bet ačiū, aš kažkaip noriu kapanotis į priekį ir visai net nebūdama visur, tik maždaug penkiose vietose...  Dar pasakykit, kad tai daug, tai pateiksiu sąrašą, kiek dariau anksčiau ir kiek darau dabar, kad įtikinčiau, jog nesu beveik niekur ir taip myliu tą nebuvimą, o buvimą tik ten, kur išsvajota, išmylėta, išlaukta, tikrai mano mano mano, kad mielai nebūnu daug kur, o būnu ten, kur žinau, kad mano vieta. Ir visai ne visur - gal tik plačiais mostais ir dideliu entuziazmu.

Noriu būti geriau retai ir mažai, bet tiek išjaustai, kad būtų gera prisiminti, nei dažnai, bet banaliai ir netikrai.
Todėl man labiau neskaudės, jei girdėsiu:
-Pagaliau ir tu čia!


Skrydžiai per Nerį, išlaisvinantys mintis iki debesų, ratai kvadratai ir pokalbiai - prisimenu ligšiol ir tampa gera. Nes pokalbiai išties yra gerai. Su žmonėmis, kurie yra išsvajoti, išlaukti, su žmonėmis, kuriuos pirmąsyk pamatei, netyčia sutikai, bet juk nuo to tik dar skanesnis tampa dialogas, su kava ir jaukiomis frazėmis, pažadėjimais susitikti - juk tikrai dar likimas pasirūpins ir tavimi, ir manimi. Ir mūsų dialogais.





O šiandien mano repertuare (labai pamėgau šį žodį skanauti visur, kai baigėsi teatrų sezonai, jis mane bent šitaip sušildo) Ramunė Brundzaitė.

Atradau Ją Knygų mugėje, pamenu kaip šiandien, išėjau iš renginio ir atėjo toks vaikiškai naivus suvokimas:
-Būsiu poetė, noriu būti poetė!

Ir kaip tie žodžiai dabar atrodo reikšmingi, ir koks gražus tas pasiryžimas ir drąsa, nes būtent nuo tos akimirkos kaip poetė ėjau pirmyn, yriausi per skiemenis irklais ir stiprybę nešiojausi sutikdama pakeliui „Tavo gražios eilės“ tris žodžius, o atrodė, kad skaitau romanus, kaip viskas įkvėpdavo nenuleisti rankų.
Nenuleidžiu iki šiol.

O Ramunė turi būti daugeliui atradimas ir, tikiu, bus.


šitaip galvojau per ginsbergo
pristatymą

man atrodo, tebemylėsiu tave,
net kai būsiu su kitais vyrais
ar moterimis,
man atrodo, kad jau niekas
neištrins tavo atvaizdo
iš rytinių pabrinkusių paakių,
neišbrauks vardo
iš nukandžiotų lūpų,
neatims tavo kūno prisilietimo
prisiminimo
man atrodo, būsi tas vyras,
apie kurį dūsaujama senatvėje,
raukšlėtomis rankomis glostant sau riešus,
palaidojus sutuoktinį ar jam snaudžiant šalia –
tam, gerajam,
kurį išsirinksiu
mes buvom jauni, mes tikrai buvom jauni!
galvosiu, liesdama išaugtą odą,
ir stebėsiuos
aš mylėsiu tave ir mylėsiu savo jaunystę

(R.B.)