diananaktis

Diana ar naktis - turbūt dienanaktis.


Mama aštuntą ryto atidaranti kambario duris - rūpi, ar dukra šiandien bent trumpam  nuėjo pamiegoti. Pamačiusi, kad saldžiai miegu priešegzamininiu neramiu miegu, užvers duris ir kambary paliks tylą.

Neesama katė, kuri visad atrodys, jog painiojasi po kojomis, įlenda į patalus ar uodega perbraukia per kojas nueidama į neesamąjį kambarį. Aš tik dabar išties supratau, kai išties nebeišgaliu daugiau, kad vėl noriu turėti katę.

Tik vos pagalvoju, kad noriu katės, iškyla paveikslas Katės, kuri su manimi gyvenimo stebuklus it drugelius gaudė dešimtį metų ir tada jau tampu, atrodytų, nebeįgali - atsiranda rėmai, ribos, juoduma ir viskas. Blokas. Ir tada atrodo, kad niekada neprisileisiu jokios kitos katės, nors aš ir dabar matau, kaip būtų nuostabu, jei man, 3 ryto viriančiai kavą, storo kailio katė padėtų išgyventi savo švelnumu visus blogus nujautimus ir baimes, budėtų šalia tol, kol aš nesusiraityčiau lovoje, o 12val dienos, jau visai įsidienojus, pradėtų mane žadinti priglaudusi savo šlapią nosytę prie mano plaukų. Ir nieko daugiau nebereikėtų.

O dabar kažko trūksta. Ir kaip būtų lengva, jei mokėčiau įvardyti, ko!
Tik gal ir duotos tokios akimirkos ir tokie laiko momentai, kad išmoktume ieškoti ir surasti, nepasimesti tarp gyvenimo, įvykių, minčių ir savo vidaus. Kad sužinotume, ką reiškia atradinėti harmoniją, kad suradę taiką su savimi, išties nuoširdžiai apsidžiaugtume. Nes kiek daug džiaugsmų praranda žmonės, kadangi mano, jog baimės, liūdesiai, sielvartai - žmogaus būtinybė ir be to jau niekur niekur, o džiaugsmai, geri dalykai, švytinčios akys - tik išrinktųjų privilegija ir kam jiems, jei jie tik paprasti žmogeliukai šioje gyvenimo pakrantėje.


Išties, labai norėčiau, kad važiuojant namo po egzamino, su ausinėmis ausyse ir mintimis, kurios pavogusios visą dėmesį, sutikčiau daugiau besišypsančių akių ir dūkstančių šeimų. Kad šypsena būtų atsakoma šypsena, o ne kreivu žvilgsniu ir netikėjimu, kad žmonės gali būti laimingi tokie, kokie yra.


Pakėliau akis į dangų, klausdama:
-Tu šitaip žaidi su manimi?

Atsakymo negavau, tik vėjo gūsį į galugerklį.


Bet turbūt tame ir slypi visi lobiai, kad atsakymų turime ieškoti patys. Ir kas, kad nei jėgų tam pakankamai turime, nei noro. Todėl nueiname miegoti neatsakę į svarbiausius klausimus - kartais taip gal ir ramiau.

Noriu paskirti pastraipą savo Kamiu. Nesisavinu, tik patinka žinoti, kad jis prisidėjo prie mano būties. Tuomet, kai skaičiau jo eseistikos knygas ir sėdėdavau VU filosofijos skaitykloje prie nedažyto medinio stalo ir studentų tokiais filosofiškais veidais, kad bijodavau paklausti, kur rasti Makiavelio ar Markso knygas. Tik atsisėsdavau tyliai šalia, išsitraukdavau Kamiu esė iš lentynos su raide K ir padėkodavau nebyliai už tokią galimybę būti šitaip arti, šitaip šalia, šitaip man reikalingai. Versdavau kuo tyliau puslapius, (o jei supras, kad aš čia tokia visai visai ne vietinė? Nors, man atrodo, jau niekur nebesu vietinė), užsirašinėdavau visas geras mintis (o visos jos man atrodydavo geros) ir ilgesingu žvilgsniu žiūrėdavau pro langus, skaityklą palikdavau tik tuomet, kai žinodavau, kad tuoj ateis nemalonaus stoto moteriškė pasakyti, kad šiandien jau viskas, kad reikia rakinti duris, o man  - grįžti į savo pasaulį. Tik ne šitaip lengva, kaip gali pasirodyti. Kamiu užvaldė mano mintis, dienas ir naktis taip, kad buvo sunku būti. Būti savimi ir ne savimi. Bet labai padėjo.

Jį citavau, kai skaudėjo ir kai šokinėjau nuo užsidegusių organizmo elektros lempučių. Tiek reikalingų dalykų radau tuose veikaluose, tiek palaikančių istorijų ir kūrybingumo rūbu persirengusios filosofijos - milijonai. Nedrįsi net skaičiuoti, o ir nereikės.

Vėliau, po mėnesio, šeštadienį, kuomet antruosiuose rūmuose laikysime filosofiją ir visiems lieps susėsti į kas antrą vietą, palikus visus daiktus prie sienos - tada jis vėl ateis pas mane. Mintyse nusijuoksiu ir padėkosiu, nes kartais absurdas išties yra išeities taškas!

Kamiu per šiuos kelis mėnesius mane užaugino ir parodė, kas yra kelionės, kad antro karto gali jau nebereikėti, nes mergaitės į vandenį skandintis šoka tik vienąsyk, o mūsų kaukės gražiomis spalvomis - tik kaukės ir po jomis slepiasi daug daug dalykų. Blogų dalykų reikia tam, kad geri dalykai mums taptų prasmingi, o absurdas  - neišvengiamas net jei ir atrodys kitaip.

Kaip dabar pamenu, Kamiu buvo mano patarėjas ir prieš du metus, kuomet laikiau režisūrą, sceną puošėme juodomis užuolaidomis ir žvakėmis, o dėstytojai priekaištavo, kad spektaklis - pernelyg trumpas. Norėjo pasimėgauti. Tada knaisiojausi po save, atsivertusi „Svetimą“. Nuostabių akimirkų buvo padovanota ir tikrumo tiek prisijaukinta - žvelgiu į tuos laikus su sentimentais ir šviesumu.


Kamiu, mano Alberai, neišeik taip paprastai. Noriu dar su tavimi miegoti, pasidėjusi knygą šalia, tave sapnuoti ir visiems cituoti, noriu pasislėpusi skaitykloj į tave kėsintis ir nusišypsoti vėl ir vėl - kaip šviesiai mane apdovanojai!



Blyksniai, atradimai, pervargimai - ateity šį laikotarpį prisiminsiu kaip tokį kupiną nemigo naktų, bet davusį man įkvėpimo ir tikėjimo už du.


Tik kad atskirčiau, kur diena, kur naktis, dabar jau reikėtų pakeliauti - su kavinaitėmis ir laikraščiais. Nes be jų kelionės - visai net ne kelionės.



O ir šiaip - pakeliaukime. Bent po save.