tyla reikalinga

Svaigsta galva nuo ilgų dienų glamonių.


Ir tuo pačiu - šypsausi. Nes taip gera gera gera pažinoti tokių žmonių, su kuriais tiek mažai bendrauji, bet taip dažnai susikalbi.
Tik kartais žvilgsniu susižiūrime, bet ryšys - nenusakomas ir visai kitoks nei su tais draugais, kurie pasiekiami kasdien. Tik kartais keliais žodžiais persimetame, visai keliais, bet tokiais tikrais, o jei net jų nebūna, užtenka, kad tylėtume. Žvilgsniai iškalbingi ir tyla iškalbinga.

Neseniai iškalbėjau:
-Tie žmonės, kuriuos matome retai ir kurie tik akimis pakalbina, yra labai brangūs.

Jie yra šalia, nors juk realiai tai visuomet toli, bet mūsų širdys plaka beveik vienodu ritmu ir mes susikalbame parašytais tekstais, eilėraščiais, žvilgsniais, spektakliais ar net muzika. Ir tai daug daugiau už beprasmius žodžius.
Kas svarbiausia - kad visai ir nesinori, jog tokie žmonės būtų šalia kasdieną ir kalbėtų be sustojimo. Jie yra mūsų dalis ir mūsų taip branginama, nes tokie reta, tyla.
Jie tik pamatę nusišypso ir pamojuoja. Prie kito bėgtum šaukdamas, apkabintum, iškalbėtum tris vakarus prie raudono vyno taurių ir kavos keramikinių puodelių, užduotum šimtus klausimų, nepaliktum ramybėje, kol neišpasakos visų užsilikusių atmint nuotykių, apkabinęs ilgai laikytum ir mylėtum tik šią akimirką, kad taip buvo lemta susitikti. O prie JŲ - nei bėgsi, nei vysies, tik susižiūrėsi žvilgsniais ir šiltas jausmas apėmęs krūtinę padiktuos keletą gražių dalykų.

Kartais juk tiki savimi tik dėl tų žmonių, nes jie tiki tavimi, o tu  - nieko nepaisydama - jais. Ir tas abipusis tikėjimas - kam jam reikalingi žodžiai? Palaikantis žvilgsnis  - žinau, kad iškalbingesnis už visus žodžius.


O tyla reikalinga.
Kai skauda, kai gaila, kai išgyveni kartu, kai esi laimingas, kai džiaugiesi už kitą, kai nerimo pilnos kišenės, kai pergyveni, kai meldiesi, tikiesi, kai nebereikia žodžių. Tada ateina tyla, kuri iškalbinga visada - ar skaudėtų visą vidų, ar džiaugtumeis pergalėmis.

Kai ateina vakaras po viso ko pilnos dienos, tik tyliu.
Nes tiek daug, tiek daug visko aplinkui, kad neberandu nei vietos žodžiams, nei noro juos sakyti.

Paleisti draugu į Gyvenimą, šįkart - tikrai sunkų ir kupiną išbandymų, šypsotis už ų 4-5 metų triūsą vardan šios akimirkos, apkabinti Žmones - už buvimą net tuomet, kai pati su savimi būti nebepajėgiu.

Kavos puodeliai, šampano taurės, paskutiniai šiųmečiai spektakliai, pokalbiai, toks nesumeluotas tikrumas ir trapi viltis.

***
po vidurnakčio –

kada visos tavo stotys
visi sudie –
tėra lašas

net nebe lašas –
skaidri pabudimo
ašara

tarsi žiūrėtum
iš amžių
iš jau kitur –

į save

(B.M.)