Suvokti, kad nėra nepakeičiamų. Yra tik nepamirštami.
Šiandien vieną akimirką norėjau nebebūti. Kartais suima isteriškas juokas iš to noro nebebūti. Iš tiesų, vis kaldami sau į galvą (aš kaluosi ir visai to neslepiu), kad su savimi per gyvenimą nešame kažkokią prasmę, mes tik atitoliname tą juoką. Juoką iš to, kaip mūsų niekam nereikia. Ir retsykiais - pyktį, kad užsireikė visiems. Tuomet, kai nebemoku nei kalbėti, nei klausyti, tik būti pilka pilka ar bent norėti tokia tapti, nes išties kaip gera kartais pabūti nematomai.
Neatsiliepti, Neatsisukti. Nesilabinti. Neatsisveikinti. Kartais to labai reikia. Šypsotis - taip. Bet tik tiek. Nes mes juk žmonės ir mums reikia pabūti su savimi. O kai mintys tampa tokios garsios, kad nebegirdi net lietaus, susiraitai savo nešiojamame ant nugaros namely tarytum sraigė ir trumpam beveik nėra. Nesakau, kad toli gražu tai mandagu, bet bent tylėjimui šiame gyvenime privalome turėti laisvę.
-Labas. Žinai, pasiilgau. Turbūt tai visai nerūpimas dalykas, bet man dabar - svarbiausias.
Kiek kartų sau leidai pasakyti kitam žmogui, kad pasiilgai?
Na, ne numesti žodį, o išties nuoširdžiai priėjus pasakyti.
Aš norėčiau skelbti karą pasiilgimo nerodymui. Nes kas geriau už akimirką, kuomet po sunkios darbo dienos gauni sms su tuo magišku žodžiu „Pasiilgau“ arba kai visai netikėtai sutinki kokiam renginy mylimą veidą ir šilta viduje tampa nuo „Taip seniai nesimatėme, pasiilgau“, kai būni su drauge nesimačiusi tris dienas, ji rašo „Susitiksim, laikykis, gerai? Pasiilgau“, kai gauni žinutė „Labas“, o sekančią - „Pasiilgau“ ir taip gražu, kai žmonės rašo/skambina ne dėl to, kad kažko užsireikė, o tik tam, kad išreikštų ilgesį. Nes gi toks šviesus yra tas jausmas ilgesys! Kai pasiilgtam žmogui rašau laišką ir taip šviesiai laukiu atsakymo (kartais pamąstau, jog laiškai yra gėris, nes skanus ne gavimas laiško, o laukimas - toks niam niam, su bandymais įsivaizduoti, kaip laiškas skaitomas, kokį atsakymą gausi, kokia bus žmogaus reakcija, kokio didumo šypseną įžiebsi....) ir taip šypsausi rašydama kiekvieną sakinį laiškuose, nes ilgėtis labai gera ir šviesu. Toks kutenimas viduje it koks švelnus kačiukas. Kai man pasako, kad manęs pasiilgo, noriu apkabinti ne tik tai pasakiusį žmogų, bet ir visą pasaulį, nes toks saldus saldus tas suvokimas, kad kažkas laukia, tikisi ir ilgisi.
Man užvis nuostabiausia, kad galima ilgėtis ne tik žmonių.
Aš dabar labiausiai ilgiuosi poezijos.
Ja svaiginuosi kaip baltu vynu, į kurį visai neseniai iškeičiau naminį raudonąjį.
Skaitau Baliukonytės, Brundzaitės, Bielskytės, Marcinkevičiaus, Vaičiūnaitės ir visa pildausi it helio pučiamas balionas.
Girstu, svaiginuosi, pučiuosi, bet niekada - neapsvaigstu. Poezija - man būdas būti, gauti jėgų atlikti visokius socialinius vaidmenis, tikėjimui pasigauti lengvą balandžio plunksnelę. Kai ją skaitau, jaučiu, kad augu vidumi. Kai poeziją rašau, jau kalbu pati. Išties, juk kaip patogu iškalbėti ketureiliuose skaudamą žodį, bet paskutiniais eilėraščiais darausi tokia sau nepatogi - rimuoju vietas, kurios manyje jautrios ir kalbu literatūriniu subjektu tai, ko pati net sau nedrįstu priminti. O čia - atvirai ir be jokių slėptuvių.
Užvis keisčiausia tampa, kai būnu pavadinta poete. Esu eilėraščiais, nes kitaip būtų nepakeliama, kaip ir kiti gaminiais, knygomis, mezginiais, laimėjimais olimpiadose... Ir nesu tikra, ar vien dėl to esu nusipelniusi to skambaus įvardijimo. Man užvis skaniausiai skamba „Ta, kuri prie poezijos“, nes išties esu prie jos. Ir man taip gera, taip gera šitaip būti, kad nežinau ar leisčiau, kad būtų kitaip.
Atidarius duris įsileisti į savo kambariuką eilėraštį - godžiai valgyti, tyrinėti, po skiemenį skaityti, atradinėti, nusirašyti, pasikabinti matomoje vietoje, paskelbti, kad visi tai atrastų, pasidžiaugti, kad ne man vienai tai stebuklas. Kartu su eilėraščiu augti vidumi, dar viena dėlionės dalele daugiau prie mano didžiulio vidaus paveikslo. Skaudžiausiomis akimirkomis vėl perskaityti ir vėl pasigauti romumo paukštę, įkvėpimo minutę, tikrumo jausmą, vėl hermeneutiškai lukštenti skiemenį po skiemens, kol prieisi iki pat pat esmės. Žavu ir jauku jauku.
Į pasaulį paleisti eilėraštį - kaip vos bemokantį vaikščioti vaiką paleisti bėgioti po gyvenimą. Visko jis dar išmoks, daug dar kartų nusibrozdins kelius, daug kas jį išduos, daug ką jis išduos, įkvėps, pravirkdys ir sustabdys pasirinkimo minutėje. Paleidus eilėraštį iš rankų, jis pradeda gyventi savo gyvenimą - įgyja naujų prasmių, naujų žmonių šalia, naujų nuomonių ir vilčių. Kas kartą, kai skaitau savas eiles, gyvenu iš naujo, pratinuosi, tiesiu rankas patį į savo kūrinį ir bandau prisijaukinti. Kai kurie eilėraščiai tampa kaip antrieji mes arda dar daugiau, seka iš paskos ir taip pamilsta būti tariami mūsų lūpų, kiti - tik sykį paminimi ir nugula į baltus puslapius. Kažkada atras tu arba jie, ir bus nauja, kitaip, atrasta kaip šiandien.
Dalinuosi Ramunės Brundzaitės eilėraščiu, kuris man pastarosiomis dienos jau spėjo tapti išsigelbėjimo ratu, kai skendau sesijos jūroje. Paskaitau ir vėl žiba akys, ir vėl gyvensime, ir vėl viskas gerai.
kokios šaltos
kokios sulysę jos rankos
tavo delnuos, mylimas
bet ji nemoka nieko pasakyti
Nijolė Miliauskaitė
pirmąkart ji prabilo
per baigiamąjį mokyklos egzaminą
tavo žodžiais
atsivertus užduotį
svetimos mokyklos kiemas, pavasaris
-apie ką rašei?
-o tu žinojai, kas ji tokia?
vėliau tai jos šaltu prakaitu
išrasoję delnai
spaudė popierius ginantis bakalaurą
tavo pavardė
šalia manosios
tam pačiam tituliniame puslapy
gal šitaip buvom arčiausiai
tos mergaitės ašaros kartais išsirisdavo
iš žvilgančių mano akių
jos kūkčiojimus įsiklausius
galėjai išgirsti trūkinėjančiame balse
kai sėdėdavau ant sofos
psichologės kabinete geltonomis sienomis
ir kalbėdavau:
į kokias liesas rankas pirmoje klasėje įdavė
smuikelį, smičių
vesdavo kasdien
į tamsų didelį pastatą
pastatydavo priešais fortepijoną
ir liepdavo groti
kaip varganai skambėdavo
tas smuikelis, nešvarios
natos tekėjo plonyčiais pirštais
- nešvaru! nešvaru! – kartodavo
mokytoja
kaip žliumbė visą dieną
trankydama mažais kumšteliais pagalvę
devyniasdešimt kažkelintų gegužę
po pirmojo specialybės egzamino
maža mergytė, apsigyvenusi veidrody
kiek paaugusias, bet vis dar blyškias rankas
prausdavau ir prausdavau
gimnazijos valgykloje
mokytojos tikrindavo,
ar gerai išmuilintos, nuplautos
ar jau tikrai jokių nešvarumų
suolų nutrinta blizgėdavo uniforminė medžiaga
kiekvienoje klasėje
kabėjo po nukryžiuotąjį
-štai, štai! – baksnodavo jį mokytojai,
bardami mus, nusidėjėlius
dar nežinojau tada tavęs
tik išblyškusios mergaitės atvaizdus
užverktais paakiais
kartais matydavau,
atgręžus veidą į langą
tebematau
tik dabar, būna,
ji man nusišypso
***
Ir galima vėl bristi į sesijos jūrą, tik - su didesniu entuziazmu ir drąsa.
Būnant nematomai, negirdimai, tyliai, tačiau visada pasakyti „Pasiilgau“.
Kartais maži dalykai yra didesni už didelius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą