pasistiebkim

- Juk visai nesvarbu, kad sunku, svarbiausia tai, kad kitų prilaikoma čia gali stiebtis link tų, geresnių už tave.



Pasistiebiau vienerius metus.
Bet pasistiebti - ne tik išmokti keletą naujų dalykų, o išties daug daug paaugti.
- Ir vėl tas augimas... - šiandieną man pasakė.
O man augti atrodo labai svarbu. Ir be to jau negalėčiau nei vienos savo gyvenimo minutės nugyventi, tik kartais taip atrodo - atsisėsiu ir sėdėsiu parą, dvi. Kai jau nebepakeliu žinių lauknešėlio ant liaunų pečių ir viskas ima slėgti.
Bet ką po mėnesio, dviejų?  Sėdėt dar? Na, tuomet dar ir dar.

O aš, nors ir ne mokslo žmogus, bet noriu jaukintis žinių pintinėles pabalusiose rankose, nešti jas dar ilgai delnuose, o kas netilps - ant nugaros.
Noriu kas vasarą, pasibaigus dar vieniems mokslo metams, atsistojusi prie sienos, balta kreida nupiešti brūkšnį vis aukščiau, kartais - net aukščiau nei esu verta arba visai dažnai - žemiau, bet tik dėl to, kad pernelyg įpratome vertinti vienas kitą pagal lyginimo su kitais prizmę.

O kiekvienas iš mūsų  - Asmenybė.
Neseniai manęs paklausė:
- Kaip išvis kažkas su tavimi gali gyventi?
Suprask, sunkesnio herojaus ir fantazija lakioji nenupieštų, o aš tik šaižiai juokiuosi.

Žinau, kad šalia manęs yra tik tie, kurie geba būti. Kurie myli, nekenčia, rūpinasi, tyli, kuomet žino, kad reikia ramybės, zirzia, kada nori, kad patilinčiau muziką, bet jie yra. Ir jie pakenčia visus mano humoro jausmus, burbėjimus, nemiegojimo naktis, vėlyvus rytus, garsias muzikas, pietus vidurnakčiais, kavą vakarais, užklydusius katinus....

Ir, man atrodo, kiekvienas žmogus vertas kažkokios aukos ar indėlio. Kai žinosi, kad kitame kambaryje miega žmogus ir vien dėl jo stengsiesi tyliau vaikščioti po namus, žmogus taps brangesnis. Jei vardan žmogaus kelsiesi ryte nemiegojęs gaminti pusryčius, nes jis turi išeiti į darbą arba laistai gėles, nes žmogus jas mėgsta, nors tu, pavyzdžiui, jų negali pakęsti, jis tau taps savas.

Jei atiduosi mažą dalelę savęs (gali ir didelę), gal jis ims ir iškęs tave visą?
Išjaus, išuostys stiprybės ir vilties kvapus, nebenorės kariauti.

Ir, žinai, gerai būti tokiu. Tada taip puikiai žinai, kad šalia yra tik tie, kurie tavimi tiki, nes kiti likę - jų tik ataušusios pėdos. Nesakau, kad lengva išlydėti žmogų iš savo gyvenimo, tai visada sunku, bet kažkada reikia išmokti paleisti.


- Tam, kad gautum kažką naujo, dažnai reikia atlaisvinti užimtus delnus.


Jie ateina ir pasako, ko nori. Aš jau ruošiuosi padėti, neatsisakyti. Jau linksiu galva, bet tada - o taigi gal aš turiu gyvenimą ir pareigų krūvelę nemenką, ir socialinių vaidmenų, neretai visai niekšiškai nesuvaidintų, o ir turiu teisę į pertraukas, ar turiu?


Labai gerai suvokti, kad nesame mes jokie ne robotai, dirbantys be pertraukų, ir anokie mes čia ne misteriai tobulybės. Gali sakyti, kad dar negana, kad dirbsi, arsi, iš nuovargio būsi priverstas prisėsti ant kiekvieno pakelės suolelio, pamirši, ką reiškia laisvalaikis ( o kažkada tuo gyvenai..), ištrinsi iš atminties diskelio draugų vardus, skubėsi visur ir vėluosi visur, barboholiausi už penkis ir pamirši, ką reiškia nakvoti ne darbe ir turėti sekmadienį šventą, o ne sekmadienį-darbadienį. Gali sakyti.

O aš, pavyzdžiui, noriu būti ne tobulybė. Kartais verkti dėl to savo netobulumo, bet kam gi nebūna?
Man patinka žmonės su trūkumais - jie tokie kupini noro tai ištaisyti, bet būtent tai ir verčia juos būti tokiais keistais ir šviesiais, kokie jie yra.  Jie smalsūs ir nesugadinti. Jie dar tiki ir žino, kad turi, kuo tikėti, dažnai nesupranta savo silpnybių stiprumo, bet nuo to jos tik dar greičiau virsta privalumais.


Užvakar pas mus atėjo katė, gavusi vardą Luna. Ji tokia liesa ir nešvelni, nes visai trumpaplaukė, bet tame ir jos gražumas - trapume ir netobulame katiniškume.


- Tau reikia rašyti ne apie kitų o apie savus kūrinius.

Gal apie manus parašys kiti, nes aš jaučiu, kad turiu tokių tikrų skaitytojų, kurie su kiekvienu eilėraščiu gyvena gyvena gyvena.
O aš noriu gyventi gyventi gyventi su kitų kūryba, nes man tai - dovana. Atradinėti, rasti, jaukintis...

Birutė yra gerai. Visuomet man gyvenanti ant scenos, tačiau visai neseniai atradau eiliukuose - ir patapo ramu.
Išties, eilėraštis irgi yra scena ir kiek žiūrovų turime ir kiek recenzentų!
Gaila, eilėraščiuose teatro užuolaidą tenka įsivaizduoti. Tokią sunkią, su metalo rutuliais apačioje, bordinę ir dulkėtą nuo laiko naštos. Užtat - kokiai daugybei eilėraščių ji atvėrė sceną...

Diena, kada atėjo laikas grįžti.
Atlikti pareigą.
Aplankyti kapus.
Ieškoti, ieškoti tarp daugybės kitų.
Lyg senų namų, sugriauto miesto tyloj...

Už antkapio rasti nudaužtą butelį.
Atnešti vandens, suvilgyti žolę.
Atmintį. Degti žvakes, kurias
vis užpučia vėjas.

Paskui sugrįžti namo,
į savo laikiną kambarį.
Langu į medį.

Diena, kada atėjo laikas verkti.
Už kelis mėnesius.
Už kelis metus.
Už kelis žmones.

Medžio balsu.