Kaip mantrą kartojau it net neįtardama, jog kada nors šitaip jausiuosi ir aš, prisiekinėjau mintyse:
-Mama, nebegrįšiu paryčiais daugiau niekada....
Trys bemiegės naktys, o skaudanti galva - jau įpratimo reikalas.
-Nori, aš tau duosiu migdomųjų?
Teišgirdau tik muzikos paskutines natas ir miego rišlų kvietimą - draugavom lygiai dvyliką valandų.
Smulkmenos, kurios įprastai būna tokios reikšmingos, dabar atrodė visiškai nematomos, niekinės, absurdiškos. Kaip galima klausti, kada išsiplausi kavos puodelį, kai iš įtampos skilinėja net oras?
Kaip pastebėti įjungtą televizorių, kai mintys visai net ne čia? Jau seniai nebe čia..
Nublanko visi sesijos darbai, dar vakar kėlę didžiausią nerimą.
Kai išties reikia kai kurių charakterio savybių, nuoširdžiai nustebinu pati save. Ačiū sau - niekad nemaniau, kad pažįstu tai, kas aš esu. Todėl atradinėju. Nesu tikra, ar kada nors atrasiu. Net nesu tikra, ar bent dalelytė jau yra man žinoma.
Aš mėgstu ieškoti. Ir net ne visai patinka atrasti. Nes ieškojimas (net ir laimės) - žymiai didesnis džiaugsmas už radimą. Ką aš su savimi tokia, kokią atrasiu? O dabar galiu tikėtis(s), jaukintis pamažu, užsisvajoti, kažko nežinoti, spėlioti, žaisti, pasislėpti, apgauti save.... Žaidimų mūsų gyvenimuose yra pernelyg mažai.
Todėl žaidžiu ir užsižaidžiu, o kas ne?
Atsiprašau gyvenimo už ankstesnį manymą, kad pavargau. Tada dar nežinojau, ką reiškia iš tiesų pavargti. Užtat dabar žinau. Ir esu dėkinga.
Nes nėra nieko šviesiau, kaip pavargti nuo knygų puslapių ir rašto darbų, nebesugebėti ištarti net sakinio, nes tiesiog tai atrodo taip stebėtinai sunku ir tiek jėgų eikvojama tam, kad verčiau patyli - jie tegul mano, ką nori.
Grįžti namo ir griūti į lovą - ar anksčiau esu tai dariusi?
Dieve, juk kiek save pažįstu (o juk, sakiau, mažai...), man tik duokit nuotykius, naktines keliones, gyvybei mirtinai reikalingą bendravimą ir renginius iki paryčių. Aš stovėsiu alkana, nemiegojusi, perlyta, persnigta kiaurai išilgai, iškęsiu....
O ką dabar? Jau visai rimtai sakiau, kad ateinančius metus tik mokysiuosi ir dirbsiu, nes prisiminus šį nuovargį, nebesinorės eiti niekur niekur, kad po to nereikėtų aukoti savaičių, mėnesių, skaičiuoti nukritusius kilogramus, nemiegotas naktis, pavydžiai žiūrėti į žmones, kurie vaikšto parkais ir turi tam laiko sesijos metu..
Ir dar tas jausmas.
Jausmas, kuris persmelkia viską aplinkui.
Pergyvenimai, neramumai, lakios fantazijos atsivertimai. Kiek galima ištverti nežinioje?
Aš nežinau, todėl sau pasižadėjau kitų tokioje nežinomybėje nepalikti.
Ir tuomet padėkoju gyvenimui, kad viskas, o viskas turi dvi puses. Vakar pagalvojau, kiek nuostabių žmonių aplinkui turiu. Nors, turiu visai netinka, nes aš jų nesiruošiu savintis, tik noriu pasakyti, kaip juos branginu ir jais tikiu. Jie jaučia, kada man blogai, o kada - skraidau per gyvenimą. Jie žino, kada aš nukrisiu ir kada - atsistosiu. Ir kai krentu, visuomet padeda pagalvę, kad mažiau skaudėtų. Ir iš tiesų kristi būna žymiai minkščiau. Nedrįstu sakyti, kad neskauda visiškai. Bet beprotiškai gera žinoti, kad turiu tiek pagalvių - draugų!
O dabar - metas mano Mindaugui. Mano, nes eilėmis susikalbėjome.
Prieš pusmetį jam į akis pasakiau, kad jo pjesė man nepaliko įspūdžio. Meluoti nenorėjau. Ir šiaip, atleiskit, žmonės, tampu kuo toliau, tuo labiau atviresne ir sakančia viską tiesiai. O kam meluoti?
Po to, galvojau, viskas. Jis išeis, aš nepasiliksiu. Kaip gerai, kad žmonės moka priimti kritiką. Aš ilgai to daryti nemokėjau, todėl kas kartą nustebina, kai pasakiusi žmogui kritiką, tampu jam artimesnė nei tuomet, jei būčiau pagyrusi ir pasakiusi, kad, žinai, mielas, viskas gerai.
Praėjo daug mėnesių. Atsirado ir jo pjesės gyvenimas scenoje, žmonės ėjo į premjerą (aš irgi, bet tik kartą), aktoriai pjese gyveno, repetavo, draugai nešė gėlių, kasininkė (tokia šviesi ir labai maloni) pardavinėjo bilietus, pats dramaturgas pamerkdavo akį nueidamas. O tada dar nežinojau, kad turėsim daug didesnių dialogų...
Vieną dieną radau ir gyvenimo kelionė akimirkai sustojo traukinio vagone.
Tik - auččččč - koks būna, kai atrandu kažką skaudamo ir pajutau, kad mudu - aš ir jis - susikalbėjome net nekalbėdami.
Skaičiau ne kartą, ašaras liejau, išgyvenau, skaičiau vėl ir vėl, jis grįždavo. Mindaugai, tu didis poetas.
Labai gerai atmenu, kai poetė-aktorė nuostabioji Birutėlė man sakė:
-Tu rašyk, kas bebūtų. Rašyk net ir tada, kai sakys, kad blogai.
Mindaugai, šiuos žodžius dabar sakau tau ir dalinuosi, nes Atradimais iš didžiosios A reikia dalintis:
judesys vietoje
kai man buvo kokie dešimt metų, geltonas
moskvičius pervažiavo mūsų šunį topsiką
šiek tiek paverkiau, bet paskui jau nebeverkiau,
nes reikėjo imtis veiksmų, kažkokio judesio
pakėliau topsiką nuo asfalto, nunešiau už namo
ir atsiguliau šalia, nes žinojau, ką reikia daryti:
turiu užsimerkti, labai patikėti, ir kai atsimerksiu,
topsikas vėl kvėpuos, kvėpuos ir kvėpuos
kai man buvo kokie penkiolika metų, gulėjom
su tėvu prie laužo, degė tada mudviejų akys
ir tėvas pasakė, kad viskas, kad jo gyvenimas
yra pasibaigęs, tada užsimerkiau
tada atsimerkiau, bet tėvas tebežiūrėjo
į laužą, tebedegė jo ir žarijų akys
kai man buvo lygiai dvidešimt, gulėjau
šalia tavo antkapio ir nepajėgiau užsimerkti
galvojau, kad viskas, kad gyvenimas pasibaigė,
pakėliau save ir nusinešiau į laužą
bet šiąnakt vis dar esu ir žinau, kad jeigu staiga
atsimerkčiau, niekas nebūtų pasikeitę
nesujudėtų ir tada, jeigu atsimerkčiau iš lėto,
jeigu niekad daugiau neatsimerkčiau
todėl guliu užsimerkęs, klausaus, kaip kvėpuoji,
o tada - su viskuo susitaikęs - užmiegu
(M.N.)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą