Reikia, kad pavyktų.
Mažinu organizmo temperatūrą, kosėju lyg Vespos variklis ir tylomis kartoju, kad bus gerai, kad pirmi žingsniai visada būna sunkiausi, kad ims ir pasiseks visi pavasariai ir viltys.
Kai ruduo ateina, viskas kvepia nepagrįsta viltimi, visuomet viskas atrodo nauja, neišmėginta, nepatirta, neparagauta, nors juk viską jau esi išmėginęs - dvidešimt trečias ruduo, nebe pirmas. Tik jausmas, kad viską darau pirmą kartą gyvenime - suklumpu kas antrame žingsnyje ir gręžiojuosi atgal lyg ieškodama patarimo ar rodyklės.
Važiuoju į svetimus miestus tikėdamasi rasti atsakymus į man kasdien iškylančius klausimus, rasti sau paguodą, suteikti beprasmę viltį, išmokti vėl vaikščioti. Palieku visus miestus su dar didesniu klaustukų kiekiu, nes taip ir neišmokau ne bėgti nuo savo nežinios, o pažvelgti jai į akis.
Vaikštau gyvenimo labirintais ir nežinau, ar kada rasiu tinkamą kelią, reikiamą išėjimą.
Nors, išeiti niekad nemokėjau, ypač tyliai, ramiai, be dramų. Turėjau mokytis be ašarų kartoti, kad viskas, kažkam gyvenimas tęsiasi, tik jau seniai nebe mums, kad mūsų labirintui pabaiga, niekad nepavykdavo išeiti ramiai.
Tik po visų rugsėjį atsivėrusių tuštumų, pastebėsiu, kad ten, kur maniausi esanti nereikalinga, esu pati reikalingiausia, kad pirmi žingsniai yra patys sunkiausi, bet juos žengus žymiai ramiau gyventi, kad šalia lieka tik tikti tikri žmonės ir tai, ko prašiausi pavasarį lyg svajonių, viską jau gavau. Tik pamačiusi juodą, pamatysiu, kad turiu gyvenime ir šitiek balto, kad nauji pažįstami labai greitai gali tampi dienų dalimi, o aplinkiniai - nuostabūs tiek, kiek norime, kad tokie būtų. Arba, kad labai greitai pajaučiu nuo kurių verta bėgti, o kurie žmonės - verti ne tik pokalbių.
-Tu berniukas ar mergaitė? - pasakys egiptietis žiūrėdamas į mano skustą ryžą galvą.
-Aš mergaitė ir taip, aš pati šito norėjau.
-Tu neturi vyro? Pasakyk, kad neturi, juk gyveni ne kaip moteris.
-Man tokia šukuosena patinka, kartoju, pati norėjau.
O dabar aš jau turiu eiti.
-Galima kartu?
-Na, nelabai.
(aš nueinu, bet dar ilgai lieku susimąsčiusi, kartais saldžiai nusikvatojanti, nes cha cha, ryža, skusta, nepasidažiusi, serganti gripu, berniokiška ir vis tiek - nepaleido paprastai.)
Išties galvoju, kad jeigu iš mūsų visų susidarytų jūra, tai tik iš džiaugsmo ašarų. Nes, nors ir paskauda visai neretai, bet esame, einame, sutinkame vienas kitą, nes taip lėmė likimas, susikuriame aplinkybes ir nelaukiame, kol jos bus tinkamos, einame, važiuojame vienas pas kitą, apkabiname norėdami paguosti, atsiveriame silpnumo akimirkomis ir tampa lengviau, susikuriame būtį iš jaukių smulkmenų tarsi atsvarą nemylimai rutinai, išmokstame anksti keltis, kad dienos būtų ilgesnės, surandame priežasčių pabūti ilgiau su mylimais, nes kada daugiau, pakeliame vėjo nuneštas plunksnas ir duodame antrus kartus pabandyti, nes dar labai norime tikėti, į kišenes dedamės rudens jaukumus ir bėgame nuo rutinos, iškeičiame pusdieniui savą miestą į dar savesnį (nors iš tikro - svetimą svetimą, tik lengviau, kai tikime, kad turime kitus miestus ir namus), pamatome kito akis ir atgyja visi geri dalykai, kuriuos jau gal abu buvome primiršę, nemiegame, nes dar labai norisi šitaip pagyventi ir iš gyvenimo imame viską ir stengiamės būti čia ir dabar visi.
-Kodėl tu su manimi, čia ir dabar?
-Nes man turi kažkas pasisekti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą