išaštrėja mano klausa
šikšnosparnio ausys užauga man
kas naktį girdžiu: audra jau nurimus,
ir vėjai nebesitranko į langus,
rimsta virpėję stiklai –
bet per speigą, per siaubą, per žviegiančius it
skerdžiami tūkstančius kilometrų
girdžiu sniegą tau žyrant į plaukus.
cypia savaitės – kas valandą
ilgėja pasiilgimo virvė, kuria prie tavęs prisirišus
kaukia atstumų laukai, kaip gaudomos radijo stotys
– kurioje stotyje mane pasitiksi?
parbėgančią, parbėgant apsidraskiusią
pro krūmus ir šabakštynus braunuos,
traukia mane it stebuklingoji fleita
tavo lūpose ultragarso švilpukas.
Mano mylimiausias klausimas dabar - kuo gyveni?
Bet ir į jį nesugebu rasti atsakymo ir tik po daugelio taškų, kablelių ir tylos pauzių suprasiu, kodėl.
nepaleisiu tavęs iš rankų
net jei svertumei tūkstantį tonų.
net jei nupliktum taip, kad
visokios valtys trintųsi šonais
aplink, palaikę už švyturį, –
(jaunutės jachtos ir laiko daužtos krevetės)
net jei tamsa nusileistų, ir tu, per apakimo
užuolaidas
baisiai teatrališkai šauktum – kas tu, tavęs
nepažįstu, ir
net jei stumdyčiau tave liūdesio vežimėliais,
bambantį, ir visąlaik prisijungusį prie
pypsinčių aparatų, išklekenusių visą sistemą
net jei baltų arklių karietaitės kartais
išvežtų tave, ir grąžintų rytais, lyg
pakramtytą, bet sugalvotą išspjaut, ir
net jei išplauktumei jūrom ir snarglių vandenynais
į man dar nežinomus pakraščius,
net jei nežinomi man pakraščiai susiskliaustų
virš mano galvos, ir toj suvokimo sterblėj
isteriškai ridinėčiaus – nei išsprūst, nei įkvėpt,
net jei visiems žiūrovams nutilus
rodos, dantim nusigraužčiau šitą
kaklą veržiantį žiedą.
Gyvenu nebe savimi, nebe savo oru kvėpuoju ir keliuosi ne tik dėl savęs ir sau, nebe sau renku avietes praeidama pakelės miškus, ne sau rašau kelionių dienoraščius ir nebe sau darau rytais kavos du puodelius.
-Ir kiek tu šitaip gyvensi, kiek laiko lauksi?
-Ilgai, kai myliu, galiu laukti.
Niekad dar negyvenau tokioje man netinkamų aplinkybių apsūptyje, pirmąsyk gyvenime negaliu ramiai miegoti, nes nežinau, kaip išgyvensiu kitą dieną, nežinau, kaip pakelsiu tiek streso ir kaip sutalpinsiu tris darbus į 24 valandas, kaip sutalpinsiu žmones į širdį, būtinus padaryti dalykus - į to do sąrašą, kaip įgyvendinsiu visus pažadus ir nieko nepraleisiu, kaip išlauksiu visas rytdienas ir, jei reikės, savaites/mėnesius/metus.
BET.
Be viso šito, aš dar niekada nebuvau įsimylėjusi.
O dabar esu ir galiu viską pakelti.
Pirmos meilės - tik trumpi susižavėjimai, vėliau - vienasavaitės aistros ir viskas nusikeldavo užmarštin, galbūt save mėčiau per daug, kažką vis praleisdavau, o gal tik neatsidurdavau ten, kur privalėjau būti. Juk visko būna. Ir žmogus ne išimtis.
Kiek daug dabar visko geriu į save, kaip kruopščiai atradinėju save iš naujo ir galiu daug daugiau pakelti nei įprastai - juk gyvenu dėl kito. O kai esi kažkam kitam, viskas daug paprasčiau, bent jau man taip atrodo, nors iš tiesų žymiai sudėtingiau.
Tavęs tavo mintyse nebelieka, nes jas užvaldęs kitas žmogus, tu jam šiai akimirkai esi atidavusi visas visas įmanomas mintis ir sau jų net nenorėtum pasilikti.
***
Aš dar niekada šitaip neišgyvenau ilgesio ir niekada taip tuo nesimėgavau, niekada niekam neskyriau dalykų, nededikavau eilių ir saulėlydžių - kas, kad atskirai jų sulaukiam. Niekada nebuvau tokia stipri, nes mylintis žmogus gali daugiausiai pakelti ir, žinau, jei reikės jėgų atsiras dar daugiau. Niekada ruduo neatrodė toks romantiškas, jaukus ir spalvotas, nors aplinkiniams jis primena liūdesį. Aš dar niekada taip nesimėgavau dabartine akimirka. Rudens šalikai kaip karoliai apsipynę kaklą, plaukai patamsėjo be saulės, vėjas skrodžia lig vidaus, o aš einu ir šypsausi - nes myliu šitaip būti ir gyventi.
Žinau, kiek tai daug kainuoja - nemigos naktis, nepamatuotus lūkesčius, kurie vis tiek juk kažkada suduš, savaites, mėnesius, tikėjimą kitu žmogumi, nors šis gal niekada ir nesuduš, nes tikėti reikia ir būtina, dienas, praleistas laukiant ir tikintis, minutes, kuomet viskas aplinkui trumpam sustoja egzistuoti.
***
Kiekvienas mirdamas turi ką nors palikti po savęs, sakydavo mano senelis. Vaiką, knygą, paveikslą, namą, pastatytą sieną arba porą pasiūtų batų. Arba pasodintą sodą. Ką nors, ką būtų lietusi Tavo ranka ir kur prisiglaus Tavo siela, kai mirsi, o kai žmonės žvelgs į tą medį, Tavo pasodintą gėlę, matys Tave.
Nesvarbu, ką darytum, sakė jis, jei tik savaip pakeiti ką nors, kas prieš Tau prisiliečiant buvo kitoks, atitraukęs savo rankas, turės kažką sava. Skirtumas tarp žmogaus, šiaip sau pjaunančio pievelę, ir tikro sodininko - tai prisilietimas, sakydavo jis.
Pjovėjas praėjo, ir jo kaip nebūta, o sodininkas liks ten visam gyvenimui
***
Kai kitą kartą paklaus, kuo gyvenu.
Nusišypsosiu ir atsakysiu:
- Juo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą