bijoti bijoti bijoti arba surask darbe prasmę ir išaugink rankas tai nerimo sekundei

Sakyk, kur dėsi kaukes

Veidus, grimą, perukus

Kai gimsi būti nuoširdus?

Vėjams pučiant netylėsi

Išrėksi skausmą

Ašaras į kišenes

Nebesitvardyk

Iškapsėk vidinę liūtį

Išlauk, išrėk, išjuok

Visus, ką skauda

Žemėm nuprausk akis

Išverk saulėtekį rytojaus

Būk visas iki sutemų

Kada galėsi surinkti

Monologus jūrai

Ir iškalbėti

Rytoj nebus kitaip

Nepažadu

Kaukių ir netikrų veidų

Nesusitiksime

Palaistyti vienatvės

Pabūk su vienu veidu

Negrimuok akių

Esi gražus

Ir šitas vienas veidas

Tau taip tinka.


Kažkada turėjau bičiulę, kuri bėgdavo, kuomet jai būdavo per daug emocijų, kalbų, jausmo ar net tylos. Būdavo, sėdime spektaklio peržiūroje, atsisuku į ją pažiūrėti ar viskas gerai, o ji - jau seniai nebe čia. Kalbi žmonių apsupty, atsisuki pasiteirauti jos, o ji - išbėgusi. Tik po to sužinosiu, kad ji šitaip bėga nuo emocijų. Netikėjau, maniau - o ne geriau paimt ir iškalbėti jausmą, mintį, emociją, potėpį?
Po to tik atrasiu, kad pernelyg pavargusi, nebesulaikanti emocijų dingstu visuomet ir pati. Išbėgu iš šio rato, nebenoriu nieko girdėti, užsikemšu ausis, išeinu į kitą krantą. Grįžtu tiktai tuomet, kada galiu ramiai kalbėti, o emocijos nespaudžia gerklės arba dažnai - šitaip ir palieku gyventi išėjusi.

***

Tiksliai prisiminsiu kiekvieną žodį net ir po dešimties metų, kuomet jis sakys man, kad tos, kitos, jam atrodo nieko gero, paklausiu - pala, tu irgi taip apie mane pagalvojai, kai aš įėjau? O jis net nesusimąstęs atsakys - ne, tu esi gerai.
Ir tada aš visą dieną šypsosiuosi.

***
O aš jau įpratau skaitydama savo horoskopą, visuomet perskaityti ir tavąjį, ir pagalvoti - gal ėmė ir išsipildė? Įpratau, kad sapnuose, kurie anksčiau buvo tušti ir nespalvoti, dabar regiu spalvotą tave - sako, tie žmonės, kurie mato vienas kitą savo sapnuose, turėtų būti kartu... Įpratau į kavą dėtis mažiau cukraus, nes taip mėgsti tu, nors visuomet juk sakiau, kad gyvenimas tik vienas ir turime mėgautis tuo, kas skanu, bet - įpročiai šįkart prieš mano valią, o aš šios daug niekad neturėjau, todėl belieka su viskuo sutikti, su viskuo susitaikyti, su visu tuo (iš)gyventi. Įpratau kelti galvą nuo pagalvės tik šiek tiek vėliau nei teka saulė - kad turėčiau laiko galvoti apie tave. Jau tapo įprasta, kad jausmingos dainos, anuomet nereiškusios nieko, dabar pasako viską. Įpratau net neužmigti verkiančiai ilgai - kartais visko tiek per daug, kad užmigus, atrodo, praleisčiau dar vieną progą šitaip pabūti/ pagyventi.




***
Pagaliau kylu gyventi nuo pat ankstyvo ryto ir miegoti iki pietų jau seniai nebeleistina (o kažkada klausiau savęs - kada tai savyje įgyvendinsiu?). Skaičiuoju vasaros dienas ir žinau, kad šioji nepamirštama kaip ir kiekviena gyvenimo vasara.
 Į muziejų ateina neįgaliųjų vaikų ekskursijos, suaugę neįgalūs žmonės, vaikai, pasižymintys įvairiomis ligomis, prieš pirmą sykį jiems ateinant, aš visa drebėjau ir galvojau - dabar man tikrai galas, nebejuokauju. Taip bijojau, kad nesusitvarkysiu, kad apsiverksiu vietoj to, kad turėčiau pasakoti apie muziejų ir rodyti parodą, kad neištvėrusi nueisiu į šoną ir jie supras, kad aš jų gailiu - visko bijojau. Noriu tikėti, kad niekas mano baimės nesuuodė, nes per tiek metų, kiek gyvenu, išmokau slėpti visas baimes ir nepasitikėjimus taip skrupulingai, kad kartais net sulaukiu klausimo - o tu apskritai kartais bijai? Tik juoką išgirstu atsakius, kad aš bijau visko ir viskas man kelia baimę, bet aš į viską žiūriu kaip į nuotykinį filmą, todėl einu ir nuotykiauju. Po nuotykio su neįgaliais vaikais, maniau, kad apsiverksiu. Ne iš baimės ir ne iš gailesčio. Iš suvokimo, kad jie atnešė mano darbui prasmę, iš suvokimo, kad jie atėjo ir man nušvito visas dangus ir rytas, kad aš nebenoriu nieko keisti ir kad esu pati laimingiausia, kai man vaikas pasako - čia man patinka, nors niekada gyvenime nebūčiau pagalvojusi, kad laimė slypi tokiuose dalykuose, tiesą sakant - net nei sekundėlę neįtariau. Kai jie kas kartą išeina, aš gerai apgalvoju, kur dar galiu tobulėti ir kur pagaliau patobulėjau, sėdžiu susimąsčiusi ir žinau, kad tame susimąstyme slypi labai daug kas - vaikų juoko minutės, apkabinimai, juokingi klausimai, kurių jie vieninteliai nebijo užduoti, nuoširdūs nusistebėjimai ir mano pačios suvokimas, kad jei dabar nebūtų šitokių jų, nebūtų šitokios ir manęs.






Noriu, labai noriu išmokti nebėgti, noriu šypsotis visą gyvenimą net jei niekas ir nepasakys, kad aš arba gyvenimas yra gerai, noriu skaityti mylimų žmonių horoskopus, žinant, kad jie šalia manęs ir noriu gyventi smulkmenų dėka - patys nusprendžiam, kur jų riba - artimųjų šypsena ar pagaliau šiltu oru.


Būkim su prasme.

LOPŠINĖ MYLIMAJAM

Durneli, tu mano

durneli,

vienudu gyvi telikome,

visi seniai mirę,

nuprausti, nuskusti,

sušukuoti, nugrimuoti,

apraudoti, palaidoti,

tvarkingai išrikiuoti,

gėlėmis apkaišyti,

ilsisi ramybėje

be jokios rizikos.

Vienudu niekaip

negalime numirti,

krentame žemyn galva

vis į tą patį dangų,

vis iki kito karto.

Akių kampučiuose

budi dvi kanarėlės,

skirtingos kaip dvi

vieno žmogaus akys,

durneli, tu mano

durneli,

šiąnakt ir vėl niekaip

negalime numirti,

šiąnakt verkiu kanarėlėmis,

ir mano ašaros čiulba