https://www.youtube.com/watch?v=3P4MYLZXDaM
Matai - sakiau, kad pabaigos nėra...
Mačiau, kad sergi. Visi matėme. Tik kažkodėl visi tikėjome, kad viskas bus gerai - juk visada būdavo...
O tu silpai. Nebeatsiliepdavai šaukiama vardu, svoris sparčiai krito (kartu - ir man), vis sunkiau judėjai, nors to niekada neparodei - juk visus dešimt metų kartu mokėmės kantrybės ir stiprybės, todėl šias pamokas jau mokėjai puikiai. Kartais aš pasijusdavau daug silpnesnė už tave - taip stipriai norėjai gyventi ir pabūti čia bent akimirka ilgiau nei tau numatyta. Jaučiau, kad su tavimi silpstu ir aš - tampu trapi, sugniuždyta, svetima.
Nuojauta net neprašoma kuždėjo tiesiai į ausį - jums laiko būti kartu liko jau tiek mažai... O aš tik sukiojau galvą į šonus ir apsimesdavau, kad nieko negirdžiu - išrauti tokią didžiulę dalį manęs nieko nepaisant - už ką taip? Neprisileidau neigiamų minčių, nors pasąmonėje juk puikiai žinojau, kad ir tu, ir aš nesame amžinos šios pasaulio gyventojos, ir tu, ir aš - išeisim. Bijojau išeiti iš namų - atrodė, kad grįžusi galiu tavęs neberasti. Vos atsikėlusi, šaukdavau tave vardu - o jeigu nebeatsiliepsi, kas tada? Visur matydavau tave, o viduje girdėdavau šaižius garsus, tikinančius mane, kad laiko liko labai labai mažai.
Tą dieną aš išėjau į darbą, prieš išeidama nužvelgiau tave - net neįtariau, kad paskutinį sykį. Visas devynias darbo valandas viduje jutau didžiulį skausmo kumštį ir mintimis jaučiau, kad tu šalia - tada dar nežinojau, kad šitaip tu su manim atsisveikini. Ne, šįsyk išvažiuoju ne aš. Ir ne trumpam. Išvažiuoji tu. Išskrendi.
Vakare tavęs neberadau. Nejau per mažai tikėjau? Per mažai mylėjau? Tuštuma viduje, jausmas, kad netekau dalies savęs, pyktis ir kaltės jausmas. Kaltinau save - už tai, kad taip prisirišau, kad nežiūrėjau labiau iš tolo, kad dabar taip jautriai reaguoju. Tada tenorėjau būti tipiniu abejingu žmogumi, kuris turbūt verkia labai retai, o liūdesio niekam nerodo. Dabar galvoju - kaip gerai, kad tu esi su manimi. Tau niekad nebus jokių buvo.
Žinau, kad dar ilgai tavęs lauksiu, grįždama namo tikėsiuosi rasti, šauksiu vardu ir tik po kurio laiko suprasiu, kad jau nebėra, ką šaukti. Kiekvieną rytą išsigąsiu, kai ant spintelės neberasiu tavo šukų, o ant palangės - nebeaugs tavo mėgstamiausios gėlės. Žinau, kad dar ilgai jausiu tuštumą ir liūdesį, kaltę ir nesusivokimą. Netvarka viduj - kad ir ką bedaryčiau, viskas tik jaukiasi. Norėjau viską mesti - kokie festivaliai ir darbai, kai nesugebu nuoširdžiai nusišypsoti, o su kaukėmis gyventi dar nemoku? Dabar galvoju - kaip gerai, kad dabar šitiek daug darbų, į kuriuos galima pasinerti pamirštant ašaras ir tuštumą viduje. Tu pasirūpinai, kad tau išėjus tiesiog nebeliktų laiko ir jėgų liūdėti. Tu viską numatei. Net ir tai, kad vos parai praėjus po tavo išėjimo, jau stebėčiau būsimos premjeros repeticijas - taip neleidai man liūdėti. Žinai, ačiū, dar niekad nesakiau....
Už tai, kad visus dešimt metų be jokio atilsio buvai šalia - kai buvo gera ir kai skaudėjo visą vidų. Mokėjai guosti ir pakelti nuotaiką - net ir sunkiausiomis minutėmis. Stiprybę nešiojaisi savo žvilgsnyje net ir tada, kai jau sunkiai sirgai - turėčiau to iš tavęs pasimokyti. Mokėjai išklausyti ir suprasti - o kaip retas dabar sugeba tai daryti. Mane išmokei tvirtumo, su(si)vokimo, rūpestingumo ir tikėjimo. Tikra draugė - buvai, esi ir būsi.
Ačiū. Žinai, ką? Tu nuostabi. Tikrai.
Užeik kada - į virtuvę, širdy tu juk visados. Amžinai.
P.S. Ir nepamiršk, kad čia padarei tiek daug gerų dalykų, kartais pagalvoju, kad gal gyvenai už du? Kažkoks stebuklas buvai ir būsi.
Ir jau ilsiuos tų gilių tavų akių...
Bučiuoju,
MP
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą