gyventi vaikiškoje drąsoje arba atsisakau bijoti

-Šiandien atrodai gražiai. 

-Ir tai reikalavo besąlygiškų pastangų.

Nuo 9 iki 18 val. be pietų pertraukos, nuo pirmadienio iki sekmadienio, nuo pliuso iki minuso, nuo priešybių vienybės iki vieningų priešų, nuo kulminacijos iki reanimacijos, nuo kamščiatraukių iki traukulių, nuo stūmoklių iki traukinių, nuo pusfabrikačių iki puspročių, nuo ornamentų iki ramentų, nuo nepanaudotų galimybių iki daugiau nebegaliu, nuo vyro iki moters, nuo vyno iki mokesčių, nuo karo iki karieso, nuo atsitiktinių susitikimų iki dėsningų išsiskyrimų, nuo kančios iki kandžių, nuo supratimo iki supaprastinimo, nuo taško A iki taško B, n+1 km iki artimiausios mirties 
* * * Kažkur virš ežero žaibuoja, o gal tik melduos viksi kuoja, iššokus žybteli žvynu, o aš suprasti mėginu, už ką tokia tyla, už ką, pražilęs mėnuo lyg ožka aplaižo patvorio rūgštynę ir geria rasą pirmutinę, už ką tokia šviesa, už ką, įgudusio piemens ranka pamelžia vėjas baltą šaką, geriu, ir baltas nuodas teka, ne nuodas, o tiktai gegužis, dangus į obelį sudužęs, galva apsvaigsta, virpa kojos, visai kaip lyrinis herojus, apsiseilėjęs personažas, toks apgailėtinas ir mažas, sakau, už ką, ir nesigirdi, tiktai ožka aplaižo širdį. 
* * * ir nieko vėl nesutaupei... žiūrėk, garuoja paupiai per patį žalią tirštą karštį, tik debesų balta laja, tik molis kregždės burnoje, ir akmenėlis brenda neršti...  

O aš ausiuosi gyvenimą
Net ir su atrištais batraiščiais!


Šiandien jau esu įgali šypsotis, derinti pianino natas ir blykčioti akimis, atseit, viskas gerai.
Šiandien vėl aunuosi batus su aukštais kulniukais, pudra užslėpus visas fizines žaizdas, nenoriu likti namuose, nenoriu tiek daug galvoti, nenoriu žinoti, kad galbūt būna žymiai blogiau, nenoriu sulaukti gailesčio žvilgsnių.

Niekuomet nemokėjau analizuoti priešistorių, veltis į būsimas pasekmes, ieškoti, kaip viskas galėjo būti - moku tik padėkoti už atneštas pamokas ir neklausinėti, kodėl aš ir kodėl čia viskas taip komplikuota. Iš tiesų, esu labai labai laiminga, nes, dievaži, kiek buvo galimybių nusisukti galvą ar dar kažką, juk vaikščiojau spygliuotos tvoros viršumi ir, žinok, esu laiminga, kad turėjau tokią didžiulę drąsą.

Taip, turėjau. Nes nebeturiu. Nes net šviesoj eidama dairausi ir pasiutusi, bijau visko, kas juda ir saugausi visko kaip gležnas drugelis, nepramokęs tinkamai skraidyti. Žinau, kad reikia būti pakirptai, kad vėl išmoktumei skraidyti, žinau, kad vėl imsiu tikėti ir vis mažiau bijosiu eiti ir daryti, žinau, kad mano pasiutęs noras gyventi niekur nedings, o likę randai  - tik priminimas, jog būčiau atsargi.

Atsisakau gyventi pasaulyje, kuriame sunku tikėti ir pasitikėti, kuriame kiekvienas man it potencialus sparnų karpytojas, atsisakau šitaip būti. Noriu eiti, veikti, tikėti, nusivilti, bet tiksliai žinoti, kad gyvenu ir tuo degu.



Būkime atsargūs, bet neleiskime su atsargumu išeiti ir vaikiškai drąsai.