eiti negalima sustoti

Kai vakaras, kai banaliau nebūna,
kada lietus – vanduo vertikalus –
tik pakeliui per žemę lyg per kūną,
taip kaip per inkstą prateka alus,
taip, kaip per mus srovelė šilto laiko,
kaip mes per jį, akimirką šilti,
lyg palikuonys seno aklo graiko,
užgimę motinoj vienoj – vilty,
vilty, kad jeigu jau esi sutvertas,
išduos ir kam, nejaugi vien mylės,
bet sumeluoja netgi trečias kartas,
ir padaugėja sieloje skylės,
ir lyja tiesiai ir stačiai, į gylį,
ir nėr kur dėtis, net jei banalu,
pieši ant lapo varną ir dagilį,
ir pjauni juos popieriniu stiklu,
pasirašai, žiūri, kaip raidės miršta,
meldies į dievą – nuo lietaus pridenk,
o jis nutaiko tau į kaktą pirštą –
gyvenk, jei nori, jeigu ne – gyvenk.

 Ruduo, trykštantis emocijų bangomis, pamirštantis poilsio sąvoką, sukrečiančiai spalvingas ir nei minutei nepaliekantis gyventi ramiai - ar ne apie tokį gyvenimą svajojau?
Kilti iš lovos žinant, kad į ją krisi kitoks - daug labiau įtikėjęs į save ir kitus, daug labiau nešantis savy drąsos, nes šiosios gi vis pristinga. Bet mano atveju viską atperka begalinis smalsumas - toks stiprus, kad baimės ir abejonės pačios nulenkia savo galvas. Žinau tik tiek, kad turiu daryti, nes taip įdomu, kas laukia ten, kur nebuvau, jog kitos galimybės tiesiog nebelieka - eiti, bandyti, daryti, jaudintis, verkti iš streso, neužmigti naktimis, gerti valerijoną, sutikti tikinčias akis ir kartais net pagalvoti, kad jei šįsyk susimausiu, tai gal nieko ir baisaus, save paguosti, o po visko - pagaliau prisėsti ir šypsotis ilgai ir begaliniai, nes toks geras jausmas pasiekti, nueiti ten, kur kažkada atrodė nepasiekiama ir atidaryti duris, kurios visuomet atrodė užrakintos.

Penkiolika minučių ant scenos ar tylus pasakymas žvilgsniu TIKIU TAVIM - nueičiau dar daugiau kilometrų nei nuėjau dėl tokio jausmo. Supratimo, kad, nors maneisi, kad tik darai tai, kuo labai tiki, pasirodo, nuėjai jau kur kas toliau nei galvojai, suvokimo, kad vertėjo nemiegoti šitiek naktų, nes vieną dieną nusišypso visi tikslai ir visos naktys, praleistos kuriant, dirbant, sėdint ofisuose, niekada nenueina veltui ir visa tai, ką gaunu dabar, kaip tylus apdovanojimas už jas ir duotybė už tai, kad likau ištikima sau - kūriau net tada, kai atrodė tai nebepakeliama. 

Linkiu kiekvienam patirtį jausmą, kurio dėka supranti, kad ne veltui buvo jauduliai, abejonės, sumišimas, šypsena, kuomet norėjosi verkti iš baimės ir jaudulio, emocijų bangos, kuomet visko būna jau ryškiai per daug, ne veltui pergyvenimai, neišmiegotos naktys, anksti kilę rytai, nežinojimai ir kiek kvailoka viltis - tiek kartų sekėsi, kodėl dabar turėtų nepavykti? Tą trumpą, bet brangią akimirką suvokti, kad visi išgyventi skauduliai buvo ne veltui, o tas kelias, kurį jau nuėjai, yra sistemingas tikslo siekimas, kuris nuves dar labai daug, kur starto linijoje stovėdami net nesvajojom arba bijojom pripažinti, kad turime tokių svajonių, kokios nesuvokiamos jos ir nepasiekiamos atrodė. Tame ir įdomumas gyvenimo, kad nežinome, koks bus finišas arba net rytojaus rytas - dėl to smalsumo, kartais atrodo, ir gyvename. 

 Vis dar nesuprantu, kad ruduo, kad dangus leidžia sau lyti, kad devintą tamsu lyg vidurnaktį, o rytais - šalta net judėti. Bet visada po lietaus vėl pasirodys saulė, o po tamsos net ir spalį ateis šviesa, todėl be proto myliu rudenį, visada mylėjau. Kaip ir tą jausmą, kai norisi visiems dėkoti dėkoti dėkoti ir daug šypsotis. Niekada dar neturėjau tokio įtempto spalio, su tokia gausybe renginių, tiek esmę paliečiančių pokalbių, atsakingų ir rimtų susitikimų, jaukumu alsuojančių pasibuvimų. Gerai, turėjau, bet kiekvieną rudenį atrodo, kad viskas iš naujo ir kad niekad dar taip gera nebuvo. Kodėl tai miniu? Todėl, kad noriu pasakyti pakeleiviams - ačiū, kad einate su manimi mano lynu kartu. Kad apsaugote nuo mašinų, kai bėgu iš darbo į darbą ir esu tokia susikaupusi, kad dažnai pamirštu, jog reikia stebėti kelią. Kad priimate neišsimiegojusią, su humoro doze kasdien, su dėmesio troškimu ir nesustabdomu noru veržtis pirmyn. Kad išklausote, kuomet sakau, kad viskas blogai, nes žinote, jog po minutės jau kartosiu, kad viskas nuostabu. Kad nepaleidžiate vienos eiti po pasaulį, nes tokia nesiorientuojanti būtybė greit paklystų gyvenimo labirintuose. Kad visuomet jaučiu petį, į kurį galiu atsiremti, kuomet nuo rūpesčių apsvaigsta galva ir visuomet, kai nebelaiko kojos, esu tikra, kad šalia manosios bus kita ištiesta ranka. Kad galiu šalia jūsų aikčioti iš nuostabos, nes mane tikrai vis dar viskas stebina. Kad galiu ne tik juoktis, bet ir verkti, o geriausiai - abu kartu. Kad galiu daug ko nežinoti ir nevaidinti, kad viską žinau ir viskas man čia jau sava. Kad neleidžiate pamiršti mano svajonių ir siekių, pamiršdami, kokia buvau praeityje, tik primindami, kokia noriu būti ateityje. Galiausiai už tai - kad galiu būti savimi.
Lietus yra nuostabu, kai šalia esate jūs.