Iškišu akiniais padabintą nosį į rudens skersvėjį - kur buvau? Net nepajaučiau, kad jau tuoj Kalėdos ir miestai, ir gatvės puošiasi raudonais švenčių atributais, namuose vis didėja mandarinų kiekis, o mano klausoma muzika - šventinė ir vėl.
Kada pradėjau taip lėkti, kad nepastebėjau, kaip keičiasi metų laikai? Kada iš savęs ėmiau reikalauti kažkokios nežmoniškos stiprybės ir eidama namo kartoti ėmiau - tikėk ir nebijok?
-Žinai ką? Aš tau taupau istorijas ir pagaliau nebegrįžtu namo su tuo velnišku vienišumo jausmu viduje. Kaip džiaugiuosi, kad tada, pavasarį, kovo mėnesį, susitikome ir turiu tave. Be tavęs taip nenorėčiau gyventi. -
sugauti tokius žodžius ir nežinoti, ką atsakyti. Nes kartais jokie žodžiai netenka prasmės, kartais reikia tylos, nes šioji kur kas švelnesnė už trikdančius žodžius.
O kad mano tylą išklausys šalia esantys, įsitikinau ir patikėjau pastarosiomis savaitėmis ne kartą. Ir ne tik išklausys, bet ir supras, o gal netgi atsakys. Kiek daug tikinčių akių ir palaikančių rankų, kiek daug tylėjimo kiekviename LAIKYKIS, kiek daug bemiegių naktų sudėta į GALVOJAU APIE TAVE, kiek daug pergyvenimų ir jaudulio sukrauta į ŽINOJAU, KAD TU STIPRI, kiek daug tvirto tikėjimo slepiasi kiekviename VISKAS BUS GERAI.
Labai gerai prisiminsiu, kai mums sėdint kavinėje, jau vėlokai, tu ištarsi:
-Bet su tavimi viskas paprasta. Ir kalbėtis šitaip gera.
Aš nusišypsosiu. Žinau, kad visi vakarai praeis, o įspūdžiai liks, žinau, kad galų galiausiai pasimirš net veidai, bet patirtos emocijos ir jausmai - išliks ilgam.
Kartais atsiduoti spontaniškumui, nieko negalvojam, kam ir kodėl - pats geriausias pasirinkimas, nes tuomet patirti tokią plačią jausmų amplitudę - nuo susižavėjimo, kai paleidžiama graži romantiška daina iki džiaugsmo, kad likimas vėl pasirūpino tinkamais žmonėmis tinkamu laiku.
Nepaleisti galimybių ir vakarus dovanoti juokui - tokia šio likusio rudens idilė.
Kartoju kaip Miranda iš Šekspyro „Audros“ - nebijok, klūpok ant stiprybės kelių... Kentėk.
Kraunuosi lagaminą ir linkiu sau nebijoti svaigintis, nes svaigulys - geriausias jausmas, ypač, kai sudaužyta širdis, o kūnas nuo smūgių, rodos, irgi dar neatsigavęs.
Kaip viskas greitai keičiasi, kaip viskas kinta ir nebelieka, kas buvo bloga - apsikeisim žvilgsniais ir vėl bus gražu.
Šiandien juokiuosi už mūsų meilę, nes tu buvai ir esi tas, po kurio patikėjau, kad jausmai yra. Pykau, verkiau, paslapčiomis šypsodavausi pamiršusi, kad manęs tau nėra ir vis pamiršdavau pasakyti - ačiū. Už tai, kad buvai šalia ir buvai atviras. Niekad nesakiau - dėkoju.
Geriu vyno taurę už kiekvieną atėjusį naują rytą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą